Gegužės 15-oji reikšminga keleriopai: bažnytiniame kalendoriuje ji pažymėta Izidoriaus Artojo vardu, o šiuolaikiniame – tai tarptautinė šeimos diena, minima Jungtinių Tautų sprendimu. Istorinių Lietuvos įvykių atmintyje – tai Steigiamojo Seimo diena, 1920 metais praskleidusi demokratijos pumpurus mūsų krašte.

Prisimintina, kad pirmajam išrinkto Seimo posėdžiui pirmininkavo rašytoja ir visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tą tolimą gegužės dieną Seimo pirmininku buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis ir vienbalsiai patvirtinta Nepriklausomybės rezoliucija. O štai tų metų rudenį, Lenkijos kariuomenei veržiantis į Lietuvą, Seimo nariai išėjo ginti savo valstybės. Bene keturis mėnesius tuomet veikė tik Mažasis Seimas, kurį sudarė pirmininkas ir 6 skirtingų partijų atstovai. Savanoriams apginus valstybę, Steigiamasis Seimas priėmė 268 svarbiausius šalies įstatymus.

Gamtoje dabar akis džiugina gaivioji žaluma, šimtais atspalvių padabinusi mūsų žemę. Pievas ir pakeles užliejo linksmas pienių, o įkalnes – raktažolių geltonis.

Kaimo žmogui – pats pavasario darbymetis, net ir gegužės mėnuo dažniau būdavo vadinamas sėjiniu.  Dažnoje kaimo bažnytėlėje vienas iš šoninių altorių paskirtas Izidoriui Artojui. Tai kuklios kasdienybės šventasis, Madride 1070-aisiais metais gimęs padienis valstietis. Legenda pasakoja jį buvus labai pamaldžiu; net orės metu kasdien išklausydavęs rytines mišias, o darbo metu vis darydavęs pertraukas maldai. Tačiau žemės ūkio darbus, kuriuos jam pavesdavęs šeimininkas, atlikdavęs visada laiku ir nepriekaištingai. Iš jo dirbamo lauko ir derlius būdavęs dvigubai didesnis. Pasirodo, maldos metu jaučių jungu traukiama žagre ardavęs angelas, nusileidęs iš dangaus.

Lietuviai šventąjį meiliai vadindavo Zidorėliu, o dievdirbiai  išdroždavo  jį besimeldžiantį lauke, greta jaučių ir angelo, arba beriantį grūdus iš sietuvės. Įkeltas į prie sodybų stovinčias koplytėles, šv. Izidorius primindavo, kad sėją reikia baigti laiku. Artimas šis šventasis žemdirbio širdžiai; pasimelsdavo jam, kad orės meto orai palankūs būtų, kad noragai nediltų... Poetas Bernardas Brazdžionis šventajam paskyrė tokias eilutes:

Juodų vagų atriektos šiltos riekės

toli toli per lygų lauką tiesias,

noragų kieto plieno nebesiekia

saulėlydis ramus, išblėsęs... 

Mūsų laikais Izidoriaus vardas tapo labai retu. Gal, kad artojo darbą dabar dažniau atlieka išmanusis traktorius, centimetro tikslumu vagas riekiantis. O kilme vardas yra vedinys iš graikų kalbos, reiškiantis „deivės Izidės dovana“. Ši deivė tikrai dosni, – Egiptui ji dovanoja po du kviečių derlius per vasarą. 

Lietuvos artojai gamtos palankumo tikėdavosi, atidžiai stebėdami jos reiškinius bei jų sąsajas. Artojai sakydavo, kad vasarojaus sėjos eiliškumą rodanti pati gamta: jeigu pavasarį pirmas beržas išsprogo, pirma reikėtų sėti kviečius, jeigu alksnis – miežius. Kviečių sėjos geriausias laikas – kai purienos žydi ir ant dilgėlių lapelių susidaro pirmieji rasos lašeliai. Būsimą jų derlumą rodo vešlios ir sunkios kvietės – tai pušų vyriški žiedynai. Tik bėda, kad pasėtus kviečius labai lesa žvirbliai. Atginti šiuos nenaudėlius yra daug būdų; ir sunku pasakyti, kuris geriausias.

Kviečius senoliai sėdavo pasninko dieną, labai anksti arba vėlai, kol žvirbliai miega, arba vidurdienį, kai ilsisi prisilesę. Maišą atsigabendavo užrištą virvagaliu, ant kurio buvo pakabinta rūkymui mėsa. Neatrišdavo jo, o praardydavo kampą – tai vis žvirbliams apgauti. Maža to, – sėją pradėdavo nuo kaimyno ežios ir eidavo savo namų linkui. Į burną įsidėdavo tris akmenėlius, kuriuos sviesdavo pamatę žvirblius. Pasėjus maišą ir sėtuvę iškratydavo svetimame lauke ar karklyne. Tada pakuliniu siūlu, išteptu kiškio taukais, apvesdavo lauką. Arba sėjėjas apeidavo jį, rankoje nešdamasis šiaudų, kuriais buvo svilinama kiaulė...

Miežiams laiką sėti atskaičiuodavo savaitėmis atbulai nuo šv. Onos, liepos 24-osios. Ankstyvuosius sėdavo 12-ą ir 11-ą savaitę, dešimtoji yra žolių, netinkama sėjai, vėlyvuosius sėdavo 9-ą ir 8-ą savaitę.

Esama ir pačios gamtos nuorodų. Garsiojo tautosakos rinkėjo Mato Slančiausko užrašyti tokie žmonių pastebėjimai, Joniškio krašte vadinami „pasargomis“: „Pats laikas miežius sėti, kai rugio varpa – lauke, nebe bembly; apynys – pusėj virpsčio, šermukšnis žydi, pušų metūgės pasvirusios, kadugys žiedadulkes barsto.“ Dzūkai pridurtų, reikia kad ir mėnuo būtų „ragučiuose“, taigi jaunas, augantis. Miežių būsimą derlumą rodo alksnio žirginiai: daug jų – bus pilni aruodai. Bet į lauką sėjėjas vis tik turėtų eiti pusryčiams suvalgęs kiaulės uodegą – varpos užaugs ilgos.

Avižų sėjai geras laikas, kai ievos ir šermukšniai žydi, epušės nuraudusios. O tiksliau – kaip toje dienoje, kada rudenį pirmą kartą buvo apšerkšniję medžiai. Štai kada valstiečiui praversdavo kalendorius! Dar gerai, jeigu padange driekiasi ilgi debesys, tarsi kokios šluotos.

Grikių sėjos laiką parodo atsiradę margi vabaliukai; jie ir vadinami grikavabaliais. Sakoma, kad grikiai prašo šeimininko: „Sėk mane arčiau namų, kad geriau galėčiau girdėti gaidžio giesmių!“ Suprask, jiems reikalinga geresnė žemė. Po grikių jau kitų javų nebesėdavo. Etnologijos mokslo požiūriu šie tradiciniai papročiai, žaismingi tikėjimai ir maginės atodairos – svarbi ir įdomi lietuvių etnožinijos dalis.