Milžiniški resursai

Šiandien taip atrodo dar visai nesenai buvusi viena stipriausių Lotynų Amerikos ekonomikų, šalis turtinga naftos išteklių ir kitų gamtinių resursų.

Vien per pasaulinį naftos kainų augimo bumą šalis iš naftos eksporto uždirbo beveik 800 mlrd. dolerių, dar keletą šimtų milijardų dolerių pasiskolino iš savo strateginių partnerių, pagrindinių naftos žaliavos importuotojų: Kinijos, Rusijos ir Turkijos. Nepaisant kolosalios, trilijono dolerių injekcijos į valstybės biudžetą šalis atsidūrė ant ekonominės bedugnės krašto.

Taip ją nustekenti sugebėjo per palyginti neilgą valdymo laiką pulkininko Hugo Chavezo ir jo įpėdinio, "geriausio Venesuelos vairuotojo", Nicolas Maduro socialistų klika. Aišku‚ "visų lygiais vargšais darytojai" turi savo paaiškinimus, kodėl tai įvyko. Tai pirmiausia naftos kainos kritimas nuo 100 iki 30 dolerių už barelį, kenkėjiška imperialistinė veikla ir 700 mlrd. dolerių, vyriausybės skirti socialinėms programoms.

Pakirstas pasitikėjimas

Iš tiesų viskas paprasčiau, šalį į socialinį chaosą ir ekonominę suirutę atvedė vagystės ir atvira korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Prisidėjo pakirstas pasitikėjimas verslu, nacionalizavus plieno ir cemento gavybos sektorius, eksproprijavus tūkstančius privačių įmonių.

Šiandien griūvanti N.Maduro klika laikosi ant dviejų pagrindinių ramsčių: kariuomenės ir dalies tautos, naiviai tikinčios, kad esama valdžia vis dar gali šalį išvesti iš krizės.

Šiandien griūvanti N.Maduro klika laikosi ant dviejų pagrindinių ramsčių: kariuomenės ir dalies tautos, naiviai tikinčios, kad esama valdžia vis dar gali šalį išvesti iš krizės. Pirmąjį ramstį išsiūbuoti ir nuversti paprasčiau, dalis generolų iš patriotiškumo, dalis iš stipraus noro išlikti pereis į naujo šeimininko pusę. Su kitu ramsčiu yra kur sunkiau ir sudėtingiau.

Šalis suskilo į dvi dalis, vieni vis dar palaiko socialistus, tikėdami, kad jie gali sugrąžinti Venesuelą į ten, kur ji buvo ekonominio klestėjimo laikais, kiti supranta, kad tai N.Maduro socialistams neįvykdoma užduotis, kad tai gali padaryti tik stipri, nekorumpuota ir ekonomiškai išsilavinusi valdžia.

Akivaizdu ir logiška, kad labiau mąstanti venesualiečių pusė pasinaudojo N.Maduro klaida (parlamentas nebalsavo dėl patvirtinimo N.Maduro prezidentu, šiam laimėjus rinkimus) ir opozicijos lyderį J.Guaido paskelbė laikinuoju prezidentu. Šią žinią džiaugsmingai pasigavo ir suskubo palaikyti dalis progresyviojo pasaulio, suteikdami opozicijos lyderiui, pasiskelbusiam laikinuoju prezidentu, teisėtumo.

Kita pusė

Jungtinių Amerikos valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pažadėjo net karinę invaziją dėl greitesnių demokratizacijos procesų Venesueloje, juolab kad atsirado laisvų kariuomenės pajėgumų amerikiečių kariams išėjus iš Sirijos.

Viskas būtų gerai, galėtume paspartinti demokratinius procesus šalyje ir padėti tai, manau, didesnei pusei gyventojų, kurie laukia ir trokšta mūsų pagalbos. Bet, bėda ta, kad tik pusei, ne visiems. Kita pusė, nors ir naudosis suteiktos pagalbos pranašumais, niekada neužmirš, kad tai padaryta prieš jų valią, paminant jų teisę spręsti vidaus klausimus patiems savarankiškai. Todėl nors ir giliai užslėptas revanšizmo jausmas niekur nedings, jis nuolat rusens, grėsdamas peraugti į neramumus, konfrontaciją ar net pilietinį karą.

Ir čia jau nieko nepadarysi, tokia pagreitinto demokratijos proceso kaina – suteikti žmonėms geresnį, laisvą, atveriantį svaiginančių galimybių gyvenimą, kuriam jie dar nepasiruošę.