Pakalbėkime apie vieną verslo sritį – prekybą antikvariniais daiktais. Sutinkant su Lietuvos teisės aktais, beveik kiekvienas daiktas, senesnis kaip 50 metų, gali būti išvežtas iš Lietuvos tik gavus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimą. Todėl bet kuris ūkio subjektas, užsiimantis tarptautine prekyba antikvariniais daiktais, parduotą daiktą iš Lietuvos gali išvežti arba išsiųsti tik gavęs minėtą leidimą.

Tam, kad gautų tokį leidimą, reikia du kartus nuvykti į Vilnių – pirmą kartą nuvežti antikvarinį daiktą leidimui gauti, antrą kartą – atsiimti daiktą ir leidimą. Leidimą išduoti kainuoja 10 eurų.

Vienu reisu, žinoma, jis veš ne vieną monetą, tačiau, bet kokiu atveju, minėtas teisės aktų reikalavimas šią žmogaus veiklą padaro ekonomiškai neįmanomą.

Įsivaizduokime klaipėdietį, prekiaujantį, pavyzdžiui, senovinėmis monetomis. Jis monetą parduoda už 20 eurų, pelnas, tarkime, sudaro netgi 100 proc. – 10 eurų. Parduodamas bent šimtą monetų per mėnesį, jis galėtų užsidirbti 1000 eurų. Neprašytų bedarbio pašalpos, už jį valstybei nereikėtų mokėti PSD ir Sodros mokesčių. Tačiau tokiu būdu jis užsidirbti negali, nes tam, kad gautų leidimą parduotą monetą išsiųsti iš Lietuvos, jis turi sumokėti 10 eurų, be to, du kartus suvažinėti iš Klaipėdos į Vilnių. Vienu reisu, žinoma, jis veš ne vieną monetą, tačiau, bet kokiu atveju, minėtas teisės aktų reikalavimas šią žmogaus veiklą padaro ekonomiškai neįmanomą.

Tuo metu stambesnės įmonės, prekiaujančios brangesniais antikvariniais daiktais, yra finansiškai gyvybingos, tačiau dėl reikalavimo gauti leidimus tampa kur kas mažiau konkurencingos kitų šalių rinkos dalyvių atžvilgiu, nes beveik visose Europos šalyse tokių leidimų nereikia arba juos gauti yra yra kur kas paprasčiau – viskas vyksta elektroniniu būdu, o daikto į instituciją pristatyti nereikia, procesas trunka tik dvi tris dienas. Todėl užsienio antikvarinių daiktų pirkėjai mieliau renkasi tų šalių pardavėjus, kur nereikia laukti daikto 2–3 savaites ar net ilgiau, o galima gauti iš karto.

Antikvarinių daiktų pasaulinė rinka sudaro apie 10 mlrd. dolerių, todėl reikėtų gerai įvertinti, ar tikslingais biurokratiniais reikalavimais verta riboti Lietuvos ūkio subjektų konkurencingumą.

Kultūros ministerijos noras apsaugoti Lietuvos kultūros paveldą yra suprantamas, tačiau ar prie šio paveldo išsaugojimo prisideda reikalavimas gauti leidimą išvežti užsienyje įsigytą daiktą, su Lietuvos paveldu neturintį nieko bendro? Turbūt ne. Todėl tikrai naikintinas reikalavimas gauti leidimą iš Lietuvos išvežti antikvarinius daiktus, turinčius jų įsigijimą užsienyje patvirtinančius dokumentus.