Vienas iš tokios nuostatos pavyzdžių yra furoras, kilęs dėl Europos Sąjungos ambasadorių Pekine bendro laiško. Tai buvo raminamo tono raginimas pagerinti ryšius, paskelbtas diplomatinių santykių užmezgimo 45-ųjų metinių proga. Tačiau Kinijos pareigūnai norėjo, kad prieš paskelbiant šį laišką dienraštyje „People’s Daily“ – užsienio kalbomis leidžiamame KKP propagandos organe – tekstas būtų dar labiau sušvelnintas. ES pasiuntinys Pekine sutiko tai padaryti, nepasitaręs su kolegomis. Šie pasiskundė. Rezultatas buvo nesėkmė Kinijos komunistų partijai.

Nusistatymas prieš „Kovinio vilko“ diplomatiją stiprėja. Kinija jau išprovokavo pyktį Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje – ir tai tėra keli iš naujausių pavyzdžių.

Vis dėlto Vakarų atsakomosios priemonės tebėra taktinio pobūdžio ir nekoordinuotos. Vakarų šalys, ypač Europoje, apakintos antiamerikietiškų nuostatų nemato platesnio strateginio paveikslo. Nieko keista, žinant, kaip elgiasi JAV administracija. Susidaro įspūdis, kad ji niekina savo sąjungininkus, o ne stengiasi juos patraukti į savo pusę. Kinija, kaip ir Rusija, mielai išnaudoja mūsų susiskaldymą.

Trumpai tariant, mums reikalinga strategija. Turėtume pasirinkti sritį, kur Kinija yra akivaizdžiausiai per plačiai užsimojusi, ir imtis atsakomojo spaudimo – griežto ir vieningo. Aiškiausias taikinys būtų Taivanas.

KKP vadovybė „vienos Kinijos“ politiką iš patogios klišės pavertė ideologiniais tramdomaisiais marškiniais. Ji buvo sumanyta, kad kitos valstybės galėtų plėtoti pragmatiškus ryšius su Taivanu – žemyninės Kinijos požiūriu, maištinga provincija – tačiau taip pat palaikyti oficialius diplomatinius santykius su Kinijos Liaudies Respublika. Tokia nuostata atrodė protinga. Tik nedaugelis sentimentaliai nusiteikusių – pavyzdžiui, aš – nesutiko su idėja, kad galima normalizuoti santykius su komunistiniu režimu.

Kinijos režimas reikalauja, kad pasaulis laikytų Taivaną atstumtuoju. Jis nori, kad oficialiuose dokumentuose sala būtų vadinama „Kinijos Taibėjumi“ arba „Taivanu, Kinijos provincija“. Jis reikalavo, kad salai valstybei būtų uždrausta dalyvauti stebėtojos teisėmis Pasaulio sveikatos asamblėjoje – Pasaulio sveikatos organizacijos, kuri yra Jungtinių Tautų priežiūros institucija, konsultacijų organas.

Aplinkiniam pasauliui visa tai pradeda nusibosti. Olandų prekybos ir investicijų misija Taivano sostinėje šį mėnesį susitrumpino pavadinimą iki „Nyderlandų biuro Taibėjuje“, pabrėždama savo platesnį, politinį mandatą. Ji taip pat pakeitė savo logotipą – dabar jame pavaizduota Nyderlandų vėliava.

Pekino režimas būtų galėjęs ignoruoti šį mažytį, simbolinį politinių ryšių su Taivanu palaikymo žingsnelį. Niekas nebūtų nė pastebėjęs. Tačiau Pekinas paskelbė tūžmingą, prie „Kovinio vilko“ įvaizdžio derantį skundą ir pažėrė grasinimų sankcijomis. Tai užtikrino, kad olandų žingsnis sulaukė apsčiai žinomumo.

Kitos šalys turėtų atkreipti į tai dėmesį. Pagerinti ryšius su Taivanu kainuoja labai nedaug. Žinoma, tai kursto Kinijos komunistų partijos pyktį. Tačiau žemyninė Kinija negali paskelbti sankcijų visam pasauliui. Juo daugiau šalių taip elgsis, juo tuštesni bus grasinimai. Tuo turėtų būti ypač suinteresuotos buvusios sovietų imperijos pavergtosios šalys. Pavyzdžiui, Estija, Latvija ir Lietuva galėtų įkurti Taibėjuje bendrą atstovybę. Lenkija, turinti tokį biurą, galėtų padidinti jo personalą ir padaryti šią įstaigą reikšmingesnę. Čekija ir Slovakija savo misijas Taibėjuje galėtų vadinti ne ekonomikos ir kultūros biurais, o kaip nors aiškiau. Visos šalys galėtų spausti, kad Taivanui būtų atkurtas stebėtojo statusas Pasaulio sveikatos organizacijoje.

Palaikyti Taivaną yra ne vien morališkai teisinga. Tai būtų strategiškai protinga, nes tokia politika iškelia į dienos šviesą žemyninės Kinijos silpnąsias vietas. Taigi, veikite.