Šie Evangelijos pagal Matą žodžiai praėjusį sekmadienį skambėjo bažnyčiose. O man ausyse ataidėjo prieš kelias savaites nedidelėje konferencijoje girdėtas liūdesys, kad Europos Sąjungoje, ypač Lietuvoje, valstybės vairą į savo rankas perima (gal jau ir perėmė) biurokratai, kurie tiksliausiai žino, kas yra geriausia piliečiams, kuria kryptimi privalome eiti, kokie turi būti įstatymai ir kaip juos tinkamai suprasti.

Tik jie žino, kas yra gėris, o kas – blogis. Kaip ir prieš du tūkstančius metų, soste dabar sėdi biurokratai – fariziejai, kuriems bet kokia laisvesnė mintis ar abejonė absurdiškais įstatymais yra didžiausia nuodėmė. Abejojančiuosius reikia bausti skaudžiai – antai prieš kelias dienas sužinojome, kad paauglius už kluptelėjimą ar vaikišką smalsumą būtina kišti į kalėjimus, kurie ir taip perpildyti. Visi supranta, jog tai nesąmonė, tačiau Rašto aiškintojai klysti negali...

Biurokratai užėmė valdžią be revoliucijų ir karų, tiesiog kiekvieną dieną leisdami naujas instrukcijas, paraidžiui jų laikydamiesi ir kitus versdami jomis vadovautis. Todėl ir karaliauja instrukcija, o ne protas.

Vis dažniau girdėti atodūsių, kad valstybės tarnyboje jau senokai pamiršta, kas yra iniciatyva, netradicinis sprendimo būdas, azartas. Už visa tai baudžiama, nes neatitinka instrukcijų raidės, nesvarbu, jog dėl to valstybė ima dusti ir skęsti abejingo apolitiškumo liūne.

Kam prieštarauti ir ginčytis, siūlyti alternatyvą, kai biurokratiški fariziejai elgiasi pagal savo sukurtas taisykles – formaliai leidžia visuomenei diskutuoti, tik esminių pasiūlymų negirdi ir daro taip, kaip iš anksto sugalvota.

Lapkričio 2-ąją Ūkio ministerija surengė formalų įstatymo, kuris reglamentuos strateginių įmonių veiklą, projekto aptarimą. Ministerijos darbuotojai neslėpė, kad siūlomas variantas kupinas nelogiškų ir su tarptautine teise sunkiai derančių nuostatų, tačiau visas pastabas atrėmė vienu sakiniu: „Mums nurodė politikai, todėl paliepimą atliekame pagal nustatytas procedūras.“

O įstatymo projektas nustato kriterijus, pagal kuriuos įmonės priskiriamos prie svarbių nacionaliniam saugumui. Į jį patenka didžiosios valstybinės energetikos, infrastruktūros, vandens tiekimo įmonės, juridinių asmenų ir nekilnojamojo turto registrai bei trys privačios bendrovės – „ORLEN Lietuva“, „Achema“ ir „Telia Lietuva“. Jos turės itin artimai „draugauti“ su Valstybės saugumo departamentu, informuoti šį apie vykdomus sandorius, atšaukti jau pasirašytus, jei bus nuspręsta, kad jie sudaryti su šalimis, kurios neatitinka nacionalinio saugumo kriterijų, bus varžomas ir bendrovių akcijų pardavimas.

Kodėl į šį sąrašą įtrauktos privačios įmonės, niekas iki šiol negali paaiškinti. Kaip ir atsakyti į kitus klausimus.

Kas norės bendradarbiauti su verslu, kuris gali išsižadėti savo žodžių ir parašų? Kiek tokioms įmonėms pabrangs paslaugų ir įrenginių teikimas, kas už tai sumokės? Kiek pailgės viešųjų pirkimų procedūros? Kas kompensuos nuostolius, jei sandoriai bus atšaukti? Ar Valstybės saugumo departamentas turi pakankamai kompetencijos ir pajėgumo tirti sandorius? Ar taip nepurenama dirva dar vienam korupcijos židiniui? Ar nepažeidžiama pamatinė teisė į ekonominės veiklos laisvę? Kodėl „Telia Lietuva“, o ne „Tele2“ ar „Bitė“?

Kiek iš tikrųjų Lietuvai kainuos šis įstatymas, nelabai kam rūpi. Bent jau dabar, nes mažai kas suvokia, kad įmonių sąrašas nėra baigtinis, kad jame gali atsidurti visi bankai, prekybos tinklai, bet kuri kita bendrovė. Tereikia taip nuspręsti Rašto aiškintojams ir fariziejams. Juk dabar jie „atsisėdo į Mozės krasę“, o tauta abejingai stebi jų pasididintų apsiaustų spurgus.