Mažėjantis užimtumas neigiamai veikia ne tik vidaus rinkos vartojimo potencialą, bet ir didina įtampą šalies darbo rinkoje – įmonės susiduria su vis didesniu tinkamų darbuotojų trūkumu. Apie šį trūkumą byloja didėjantis laisvų darbo vietų lygis bei auganti įmonių, kurios įvardija darbuotojų trūkumą, kaip vieną svarbiausių plėtrą ribojančių veiksnių, dalis. Tinkamų darbuotojų trūkumas riboja įmonių plėtros galimybes, o išaugusi konkurencija dėl kvalifikuotų darbuotojų skatina galimai netvarų darbo užmokesčio augimą ir neigiamai veikia įmonių kaštų konkurencingumą. Darbuotojų trūkumas netrukus gali imti riboti šalies eksporto augimą bei galimybes pritraukti užsienio investicijų ir naujų aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų.

Įtampą darbo rinkoje galėtų šiek tiek sumažinti struktūrinio nedarbo problemos sprendimas. Paradoksalu, jog sparčiai augančioje ekonomikoje, kurioje verkiant trūksta darbo jėgos, net 100 tūkst. gyventojų vis dar negali rasti darbo. Tikėtina, kad didelė dalis šių bedarbių neturi reikalingų įgūdžių ir/arba gyvena nuo pagrindinių ekonominių šalies centrų nutolusiose vietovėse. Šios problemos sprendimui būtinas efektyvus bedarbių perkvalifikavimas bei didesnė vidinė šalies gyventojų migracija, ir, panašu, jog iki šiol įsisenėjusios struktūrinės darbo rinkos problemos buvo sprendžiamos labai vangiai. Ar tai pavyks padaryti šiemet pradėsiančiai veikti Užimtumo tarnybai, kuri apjungs teritorines darbo biržas, parodys laikas. Nors idėja ir gera, ją gali sugadinti prastas jos įgyvendinimas ir menkai motyvuoti darbuotojai. Be to, net ir sėkmės atveju, pokyčiai ims duoti vaisių tik praėjus kažkiek laiko.

Tad nesulaukdamas greitų ir ryžtingų sprendimų darbuotojų trūkumo problemai spręsti, verslas vis aktyviau žvalgosi darbuotojų už Lietuvos sienos. Praėjusiais metais į Lietuvą gyventi atvyko daugiau užsienio šalių piliečių nei bet kada anksčiau ir 2,8 karto daugiau nei 2015 metais. Ir šie duomenys apima tik tuos asmenis, kurie atvyksta į šalį legaliais būdais ir planuoja apsigyventi šalyje ne trumpesniam nei 1 metų laikotarpiui. Apie išaugusius į Lietuvą atvykstančių užsieniečių skaičius signalizuoja ir išaugęs išduotų nacionalinių vizų skaičius – praėjusiais metais jų buvo išduota daugiau nei 29 tūkst. arba beveik 4 kartus daugiau nei 2014 metais.

Visgi, tikėtina, kad dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių užsieniečių įdarbinimo procedūrų nemažai šalies įmonių ryžtasi įdarbinti komandiruojamus trečiųjų šalių piliečius su lenkiškomis vizomis, kadangi Lenkijoje jų gavimas užtrunka gerokai trumpiau nei Lietuvoje. Dar kiti ryžtasi įdarbinti iš trečiųjų šalių atvykstančius piliečius nelegaliai. Nelegalaus užsieniečių darbo mastą šalyje įvertinti sunku, tačiau Valstybinė darbo inspekcija teigia, kad tokie atvejai tampa vis dažnesni. Apmaudu, kad dėl perteklinių biurokratinių reikalavimų užsieniečių įdarbinimui valstybė praranda potencialias mokestines pajamas. Be to, sudėtingos užsieniečių įdarbinimo procedūros diskriminuoja mažesnes įmones ir iškraipo konkurenciją – dėl resursų ir žinių trūkumo mažesnės įmonės ne visada gali pasinaudoti galimybe įdarbinti užsieniečius.

Politikų vangumas spręsti darbuotojų trūkumo problemą plačiau atveriant sienas legaliems imigrantams neretai argumentuojamas atlyginimų dempingavimo baime, tačiau ji yra perdėta.

Ne vienas tyrimas rodo, kad neigiamas išaugusios darbuotojų pasiūlos poveikis vietinių panašios kvalifikacijos gyventojų darbo užmokesčiui būna tik trumpalaikis. Dėl išaugusios konkurencijos vietiniai gyventojai pereina į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas, tad jų darbo užmokestis ilgainiui išauga.

Laisvesnė (legalios) imigracijos politika ne tik sumažintų įtampą darbo rinkoje, bet, tikėtina, paskatintų ekonomikos bei vartojimo augimą, papildytų šalies biudžetą bei palengvintų neigiamą senėjančios visuomenės poveikį ekonomikai. Nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, imigracija yra tai, iš ko gali laimėti visi – ne tik darbdaviai, bet ir darbuotojai bei pensininkai.