Švęsti mokė brazilai

Sutikau nemažai, kurie moka organizuoti šventes, dekoruoti ir vaišinti įmantriais valgiais, sugalvoti programą. Teko keletą kartų dalyvauti santuokos šventėje, kai linksma tik tada, kai yra alkoholio ar linksminamoji programa. O kitos dienos rytą dauguma svečių vaikšto kažkokie paniurę: kaip žemę pardavę ir pinigų negavę. Dar teko girdėti, kai kalbama apie šventes: kas ką buvo apsivilkę, kas ką valgė, kiek pinigų kainavo, kokio lygio puota... Bet visa tai tėra forma, o šventės turinys yra vertybės, kurias švenčiame.

Mane mokė švęsti brazilai. Švęsti gyvenimą. Kiekvieną išlaikytą egzaminą, užbaigtą semestrą, pradėtą semestrą, gimtadienį, religines šventes, nepriklausomybės dieną, pasveikimą po gripo, susitikimą po ilgesnio laiko ir t.t. Tai įmanoma tik sąmoningai suvokus, kad turi labai brangią, tobulą, nuostabią dovaną – gyvenimą. Gyvenimą, kuris susideda iš dienų. Kiekviena diena – taip pat dovana, nes esu gyva, galiu atsikelti iš lovos, o jei kas negali, vis tiek dovana.

Ponia Marija daugiau kaip dešimt metų neįgaliojo vežimėlyje. Jai – apie 70 metų, kojos visai nejuda, tačiau kojų nagučiai kruopščiai nulakuoti, šukuosena dailiai sudėliota, lūpos padažytos. Nors namelis kuklutis, pilnas žmonių: vaikų, anūkų ir proanūkių. Jos dukra, kuriai apie 50 metų, man liepė eiti pas jos mamą (Terezinoje, Brazilijoje). Sako, ji pasakys, ar tu geras žmogus. Maniau, kad pokštas.

Keletą savaičių bendruomenės žmonės, tarsi lauktų kokio įvykio, vis paklausia, kada eisi pas ponią Mariją? Nuėjau, gėrėme kavą, nemokėjau tada dar kalbėti jų kalba. Klausiausi, stebėjau. Labai laiminga ir rami grįžau iš Marijos namų. Bendruomenei buvo pranešta – Marija patvirtino, kad žmogus aš tikęs, ir visi santykiai iš karto bendruomenėje užsimezgė. Man dar kurį laiką atrodė, kad tai pokštas, kol šį tą daugiau sužinojau apie Mariją. Ji gyvena paprastai, nuolankiai, kiekvieną dieną pasitinka su šypsena, meldžiasi ir užsiima rankdarbiais. Gyvena kiekvieną dieną kaip dovaną. Kone kasdien ateina sutrikę, kenčiantys žmones su ja kavutės išgerti, nieko rimto nevyksta, bet po kelių valandų buvimo su ja žmonės grįžta nurimę ir susipratę, kad yra laimingi ir turtingi, nes turi gyvenimą. Marija meldžiasi už kiekvieną. Daug meldžiasi. Ir stebuklai vyksta. Visokie.

Dovanų sąrašas

Toks yra šventės turinys, gyvenimas ir santykiai su žmonėmis – padėka už dovanas. Jei žmogus jaučiasi pats save sukūręs, viską vien pats pasiekęs, sukontroliavęs arba, dar blogiau, nuskriaustas ir neįvertintas, – tada šventės turinio nebus. Ir jokia forma šventės nesukurs, nes nėra dėkingumo.

O švęsti tikrai labai smagu. Švenčiamas gyvenimas darosi vis gražesnis. Nes vis sąmoningiau suprantu, kad jis trumpas ir, kad turiu visko apsčiai jame. Norisi dar labiau branginti, tai yra dalytis juo. Kai suprantu, kad esu apdovanota, noriu vis labiau ir kitiems dovanoti: šypseną, pagalbą, gerą žodį, savo materialių dalykų. Dovanojant gyvenimo daugėja.

Ne metų, o džiaugsmo, meilės, vilties, pilnatvės. Ir tada nebėra rutinos. Tada sunkūs išbandymai tame dėkingumo pilname gyvenime ne tokie jau niūrūs ir sunkūs. Yra Davėjas, kuris rūpinasi išbandymais, kuris atlygina, kuris stiprina ir moko. Yra kažkas daugiau. Amžinas gyvenimas.

Pats tikriausias pasirengimas šventei yra visų gautų dovanų surašymas: pradedant veikiančiomis kojomis ir rankomis, baigiant svarbiais ir vertingais dalykais, atsitikusiais pastaruoju metu. Katalikų tikėjimą praktikuojantys žmonės visas savo šventes pamini išpažintimi (atsiprašymu už klaidas ir blogai panaudotą gyvenimo dovaną) ir šv.Mišiomis, nes pats Mišių pavadinimas graikų kalba yra dėkojimas. Iš Jo rankų juk viską gauname.

Už ką esu dėkingas?

Biblinis tikėjimas grindžiamas kvietimu: "Atsiminkite nuostabius Viešpaties darbus." Todėl švenčiame sekmadienį. Nes Jis prisikėlė. Pažadėjo prikelti ir mus.

Todėl švenčiame savo priesaikas prie altoriaus ir slapčia. Švenčiame gimtadienius. Brazilai sako, spindėdami nuostaba ir džiaugsmu: Fausta – Tavo diena šiandien! Atrodo, kad esu didžiausias pasaulio stebuklas. Kiekvienas ateina ir aiškina, koks jis laimingas, kad aš esu. Nieko nereikia papildomai daryti ar stengtis! Iš tos laimės, kad žmonės džiaugiasi, juk taip nesunku spontaniškai sukurti šventės formą. Nes šventės turinio apsčiai.

Terezinoje nepasiturimai gyvenantys žmonės savo gimtadienio proga rengia visiems vaišes, per kurias išleidžia visus sutaupytus pinigus. Jei kas ateiti negali, artimieji atsineša indelį, kad parneštų vaišių. Ten dovanas dovanoja tik geriau gyvenantys žmonės, o kiti tiesiog ateina pavalgyti, pašokti ir padainuoti.

O šiaip dovanas dovanoti galima, ir gėles, ir smulkmenas. Jokiu būdu neskaičiuojant eilės ir kas kam ką dovanojo! Dovanoju, nes aš esu labai turtinga gyvenimo ir džiaugiuosi kito žmogaus buvimu arti, šalia. Džiaugiuosi jo dienomis, jo pergalėmis, jo buvimu.

Tačiau kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau pakliūvame į negyvenimo tamsą. Kartais tas laikas toks žvarbus ir kankinantis, kad švęsti neįmanoma. Tas laikas vadinasi gedulas. Apie jį – kitą kartą. Jis ne mažiau šventas negu šventė. O kai į šventę reikia eiti su savo gedulu – labai skaudu. Dar skaudžiau švęsti savo dienas, nes tada kaip tik atrodo, kad gyvenimo neliko. Liūdnai ir skaudžiai skamba sveikinimai ir banalios frazės: jei vienas duris Dievas uždarė, kitas atidarys; viskas bus gerai; tu stipri.

Kai yra gedulas, šventės vaidinti nereikia. Ji ateis pati, gerai atlikus šio laiko užduotį. Ir kuo dažniau klauskime: už ką šiandien esu dėkinga(s)? Su kuo noriu ir galiu šiandien dalytis ir švęsti gyvenimą?