Neseniai Kimo namuose japonų agentai vykdė kratą. Jie ne tik išsivedė šeimos galvą, antijaponiško pogrindinio judėjimo įkūrėją Kim Hyong-jiką (1894–1926), bet ir bandė išprievartauti Kim Song-ju tetą. Dėl kratos metu patirto šautuvo buožės smūgio Kim Song-ju nebegalėjo sučiaupti lūpų, tad žmonėms atrodė, kad jis visą laiką šypsosi.

Sunku pasakyti, kodėl japonai leido Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėjai Kang Pan-sok (1892–1932) aplankyti savo vyrą kalėjime. Galbūt po jų santūriomis samurajų kaukėmis slėpėsi krikščioniškos empatijos pripildytos sielos? O gal Kimo mama buvo priversta padaryti tai, ką kino prodiuseriui Harvey Weinsteinui (1952) atlikdavo jo kuruojamos aktorės?

Dauguma Kimo regėtų japonų buvo rūstūs, niūrūs tipai, tačiau kalinį atvedęs pareigūnas tryško gera nuotaika ir to nė kiek neslėpė.

"Teisingai, mažyli. Šypsokis, šypsokis. Tuoj parodysime tau fokusą. Vienas, du, trys!" – ištarė japonas ir numovė nuo kalinio galvos milžinišką pintą krepšį, slėpusį nelaimingojo veidą.

Nuo šalčio, bado, drėgmės ir nuolatinio mušimo gydomųjų žolelių pardavėjo Kim Hyong-jiko veidas įgavo purpurinį atspalvį. Jo nosis buvo sulaužyta, o dešinysis akies vokas nebesugebėjo atsimerkti. Iš tolo Kimui atrodė, kad kažkas tėvui išlupo akį ir ten įstatė peraugusį agurką.

Pogrindinio judėjimo įkūrėjas nieko nesakė, tik drebėdamas priekaištingai žvelgė į žmoną sveikąja akimi.

"Kodėl čia atėjai, moterie? Kam atsivedei vaiką? Nori, kad jis mane tokį matytų? Nori, kad jie sužinotų, kad jis yra Tas? Vesk jį iš čia. Paslėpk jį", – priekaištavo Korėjos moterų emancipacijos judėjimo įkūrėjai sutuoktinio akis.

Vėliau Kim Hyong-jiko žvilgsnis nukrypo į Kim Song-ju.

"Atsimink, Kimai. Tu esi Tas. Tau lemta išvyti japonus iš Korėjos ir įkurti pusiasalyje socializmą. Tu sunaikinsi kapitalizmą ir priversi engėjus vertinti paprastą žmogų. Vyk į platųjį pasaulį. Pažadink žmonių revoliucijos sąmonę. Ir atmink, Kimai, niekada nepasitikėk amerikiečiais", – bylojo kairioji tėvo akis.

Kimo tėvas buvo žeminamas ir kankinamas, tačiau stebėdamas jo orią laikyseną mažasis socializmo mesijas suprato visą patriarcho akies perduodamų žodžių esmę. Tą akimirką Kimų šeimos atžala pajuto, kaip kažkur jo viduje mirė mažas berniukas ir gimė visiškai naujas žmogus, tvirtai pasiryžęs nuveikti daugelį didžių žygių šviesesnės žmonijos ateities labui.

1920 m. Kimų šeimos atstovai sielvarto plėšomomis širdimis paliko Korėjos pusiasalį ir išvyko gyventi į Kinijai priklausantį Mandžiūrijos regioną. Emigracijos metu mažasis Kim Song-ju tvirtai apsisprendė negrįžti į Korėją iki tol, kol bus surinkta pakankamai resursų, būtinų socialistinei  revoliucijai įgyvendinti.

Ilgai bandė Kimas juos telkti. Iš pradžių jis lankė vieną įstaigą, vėliau kitą, tačiau visur resursų diegėjai vadovavosi feodaliniu mąstymu ir atmesdavo pažangias mokslinės fantastikos kūrėjo Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) idėjas.

Galiausiai Kimas suprato, kad niekas nesugebės suteikti jam žinių ir įgūdžių, būtinų karinei konfrontacijai su Japonijos imperija ir marksizmo revoliucijai realizuoti. Tą padaryti galėjo tik jis pats vienas savo kruopščiu darbu ir pasitelkęs  gilius apmąstymus.

Daugelį naktų Kim Song-ju praleido skaitydamas svarbiausių socializmo korifėjų veikalus ir tyrinėdamas jų tarptautinių žodžių prifarširuotos išminties kerteles. Siekdamas į bendrą mišinį sutelkti savo protą, talentus ir įgūdžius, jis pradėjo klaidžioti po laukinę Mandžiūrijos gamtą.

Čia jis, sukoncentravęs pasąmonėje tūnančią protėvių išmintį, perprato grandininės reakcijos paslaptis ir savarankiškai, niekieno nepadedamas, iš pušies kankorėžių pasigamino veikiančią granatą.

Vėliau prasidėjo išvykos į miestelius ir kaimus, kuriuose Kimas siekė su marksizmu supažindinti vietinius gyventojus. Tuo metu jis jau nebekalbėjo, tačiau socialistinei revoliucijai Kimo tylėjimas nepadarė jokios žalos. Užtekdavo pro šalį einančiam valstiečiui, jaunuoliui ar darbininkui pažvelgti į akinamą taurumą skleidžiančią Kimo šypseną, ir praeivio prote iškart atbusdavo revoliucionieriaus savimonė.

Galbūt todėl žmonės jį ėmė vadinti nebe Kim Song-ju, o Kim Il-sungu, mat jo šypsena priminė jiems tekančios revoliucijos saulės šviesą.

Siekdamas dar labiau padidinti socialistinės revoliucijos sklaidą, jis įkūrė šokio ir vaidybos ansamblį "Juche", kurio aktoriai ir šokėjai steigiamojo susirinkimo metu Kimą išrinko Amžinuoju visų spektaklių režisieriumi, dainininku, scenaristu, choreografu ir pagrindinio vaidmens atlikėju.

Prasidėjus gastrolėms, Kimo įtaka bei žinomumas dar labiau išaugo, o garsas apie socializmo patrauklumą šokio judesiais perteikiančius spektaklius pasklido toli už Mandžiūrijos ribų. Kinas Mao (1893–1976), kubiečiai broliai Fidelis (1926–2016) ir Raulis (1931), argentinietis Ernesto (1928–1967), Sirijos alavitas Hafezas (1930–2000) ir Libijos ožkas prievartaujančių piemenų pulkininkas Muammaras (1942–2011) – visi jie atvyko į Mandžiūriją pamatyti "Juche" vaidinimų ir pasisemti Kimo šypsenos skleidžiamos išminties.

Tuo metu Kinija dar nebuvo atsivertusi į marksizmo tikėjimą, o jos žemes valdantys feodalai ir jiems tarnaujantys dešinieji politikai į komunistus žvelgė itin įtariai. 1929 m. Kinijos jėgos struktūros bandė nutraukti "Juche" vaidinimų turą.

Pilnametystės nesulaukusiam Kimui netgi teko keletą mėnesių pasėdėti kalėjime, tačiau Kinijos reakcionierių pastangos buvo bevaisės.

Kinijos nacionalistai nebuvo vieninteliai komunizmo priešai, siekę pakenkti Kimui. 1931 m. rugsėjį prasidėjo Japonijos invazija į Mandžiūriją. Vėliau regione buvo sukurta Mandžuko valstybė. Jos monarchu tapo paskutinysis Kinijos imperatorius Puyi (1906–1967).