Strategijoje bei jos įgyvendinimo veiksmų plane numatė valstybės poreikius atitinkantį emigracijos ir imigracijos srautų valdymą. 

Tik bėda, kad demografinės prognozės neįkvepia vizionieriškoms diskusijoms. Prieš porą mėnesių paskelbtoje „Nacionalinėje žmogiškųjų išteklių būklės ataskaitoje” konstatuojama, kad iš Lietuvos kasmet emigruoja tiek gyventojų, kiek jų turi vidutinio dydžio Lietuvos miestas, tarkime, Jonava ar Utena. Daugiau kaip pusė emigruojančių – ekonomiškai produktyviausi asmenys – jaunimas iki 29 metų. 

Dažniau išvyksta žemesnės kvalifikacijos darbuotojai (paslaugų sektoriaus darbuotojai, pardavėjai, amatininkai ir kt.) – 52 proc., ar nekvalifikuoti darbininkai – 12 proc. Paprastai tariant, iš Lietuvos „nuteka” normaliam kasdieniam ekonominiam funkcionavimui reikalingi darbuotojai. 

Darbo rinkos tyrimų institutas prognozuoja, kad po kokių aštuonerių metų problemos taps dar opesnėmis, kuomet į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o į darbo rinką naujai įsilies tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Sumažės mokesčių mokėtojų skaičius, o gaunančių pensiją asmenų skaičius stipriai išaugs. Jei tokia situacija tęsis ir toliau, galiausiai tai taps sunkiai pakeliamu iššūkiu. 

Lietuvoje yra per mažai išnaudojamas ekonominis migracijos potencialas. Būtent imigracija atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies demografines problemas, daro didžiulę įtaką tiek darbo rinkai, tiek ir šalies ekonominei plėtrai. Nežinia kodėl, bet Strategijoje vengiama priemonių konkurencingesnėms ir lankstesnėms imigracijos procedūroms ar užsieniečių, atvykstančių darbo tikslais, priėmimo procedūrų tobulinimui. Juk dėl darbuotojų iš kitų šalių konkuruojame su kokiomis 5-6 šalimis. Natūralu, kad užsieniečiai rinksis tą šalį, kurioje gyventi ir dirbti jiems geriau.

Žiūrint į jau dabar egzistuojančias trečiųjų šalių piliečių, kaip potencialios darbo jėgos, įsileidimo sąlygas, panašu, kad Lietuvoje jie nėra itin laukiami. Šios sąlygos mūsų šalies migracijos politikoje remiasi įvairiausių „lengvinančių” sąrašų, skirtų spartesniam pavienių užsieniečių grupių įdarbinimui, sudarymu. Tačiau tai turi ir priešingą, ribojantį, poveikį –  segmentuoja darbo rinką, pirmenybę suteikiant tam tikroms pramonės šakoms ar įmonėms, kitas paliekant be darbo jėgos.

Kasmet Lietuva netenka apie 40 tūkst. darbingo amžiaus gyventojų, panašu, valdžia ne itin ir stengiasi šį praradimą kompensuoti. Jei kitose Europos šalyse darbuotojais iš trečiųjų šalių vidutiniškai pakeičiama apie 10 proc. emigravusių darbuotojų, Lietuvoje – tik apie 6 proc. Kitaip sakant, ekonominis darbuotojų iš kitų šalių potencialas Lietuvoje nėra pakankamai išnaudojamas šalies ūkio plėtrai.

Galbūt tam trukdo ir visuomenėje įsikeroję įsitikinimai, kuriais manipuliuoti labai mėgsta kai kurie politikai. Neretai manoma, kad atleidus vadžias, užsieniečių, norinčių dirbti Lietuvoje, gali atvykti labai daug, nors faktiškai jų gali būti per mažai išvykusiųjų kompensavimui. Naujausiais „Eurobarometro” duomenimis, europiečiai linkę pervertinti savo šalyje esančių imigrantų skaičių. Net 19-os Europos Sąjungos šalių gyventojai mano imigrantų jų šalyje esant bent dvigubai daugiau, nei iš tiesų esama. Nieko nuostabaus, kad imigracija susilaukia neproporcingai didelės neigiamos reakcijos, nepaisant teigiamo jos poveikio šalies ekonomikai.

Be to, galvojama, kad darbo jėgos imigracija, t. y. atvykėliai, sukelia nedarbą. Jei remsimės „Eurostato” duomenimis, nėra ryšio tarp nedarbo lygio ir įdarbinamų trečiųjų šalių piliečių skaičiaus. Europos šalyse, kuriose dirba daugiau imigrantų, nedarbo lygis nėra didesnis. Tad baimė, jog specialistai iš užsienio „atims mūsų darbo vietas“, daugeliu atvejų yra perdėta ir nepagrįsta.

Atvykstantys dirbti užsieniečiai savo įgūdžiais papildo trūkstamas žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų spragas, padeda išspręsti disbalanso darbo rinkoje problemą, prisideda prie darbo rinkos efektyvumo, o ilgainiui ir – ekonomikos augimo. Jei šalyje staiga atsirastų daug norinčios ir galinčios dirbti darbo jėgos, teigiamą poveikį pajustume visi, išaugtų vidaus rinka. Taigi, daugiau dirbančiųjų tik skatintų ekonomikos augimą.

Konkurencija dėl darbuotojų nuolat vyksta tiek regioniniu, tiek ir pasauliniu lygiu. Vakarų šalys geba pritraukti gabiausius ar rinkai reikalingiausius protus. O kaip tokiomis nuožmios konkurencijos sąlygomis elgiasi Lietuvos valdžia? Planuoja įvesti kvotas trūkstamų profesijų darbuotojams iš trečiųjų šalių? Juk tai tik dar labiau sugriežtins užsieniečių įdarbinimo reguliavimą. Panašu, mūsų valdžiai tai, kas naudinga – ne itin reikalinga.