Atėjūnai iš Vakarų nebuvo vieninteliai grobuonys, siekę pasinaudoti silpstančia Kinijos imperija, mat jos nuosmukis atkreipė ir sparčiai stiprėjančios kaimynės Japonijos dėmesį. 1894–1895 m. tarp Kinijos ir Japonijos kilo karas, kurį laimėjo Tekančios Saulės šalis.

Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) metu Japonija stojo į Didžiosios Britanijos, Prancūzijos bei Rusijos pusę ir puolė vokiečių kolonijas Kinijos teritorijoje. XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje japonai užėmė Mandžiūrijos regioną ir įkūrė ten marionetinę Mandžuko valstybę.

1937 m. liepos 7 d. susišaudymu tarp Nacionalinės Kinijos Respublikos bei Japonijos imperijos kariškių prasidėjo naujas konfliktas, kuris Azijoje laikomas ir Antrojo pasaulinio karo pradžia. Tų pačių metų rugpjūčio 13 d. Japonijos pajėgos pradėjo Šanchajaus puolimą. Lapkričio pabaigoje, kritus šiam prekybos gigantui, atėjo nacionalistinės Kinijos pasididžiavimo – Nankino eilė.

Kinijos dešiniųjų lyderis Chiang Kai-shekas (1887–1975), nusprendęs neaukoti savo pajėgų beprasmiškam sostinės gynimui, pasitraukė iš miesto. Tuo pat metu buvo priimtas sprendimas nepradėti civilių evakuacijos. Dalis Nankino gyventojų nepakluso įsakymui ir pabėgo paskui armiją, o likusieji naiviai tikėjosi atėjūnų kilnumo.

Teigiama, kad, įžengę į Nankiną, sužvėrėję Japonijos kariškiai pradėjo kraują stingdančias, šešias savaites trukusias skerdynes, kurių metu buvo nužudyta nuo 50 tūkst. iki 300 tūkst. kinų (karių ir civilių, moterų, vaikų ir senolių). Taip pat tvirtinama, jog tūkstančiai kinių prieš mirtį buvusios išprievartautos.

Honkongo puolimą japonai pradėjo 1941 m. gruodžio 8 d., praėjus vos kelioms valandos po atakos Perl Harbore. Kuklios kolonistų pajėgos, sudarytos iš britų, kanadiečių, australų, indų bei vietinių kinų, narsiai, bet beprasmiškai kovėsi su japonais iki pat Kalėdų. Savo valdžią mieste japonai išlaikė iki karo pabaigos.

1946 m. miesto valdymas grįžo Didžiosios Britanijos žinion. XX a. 6-ajame dešimtmetyje Kinijoje įsitvirtinus komunistams, britų kontroliuojamame Honkonge pasėtos būsimojo ekonominio klestėjimo sėklos. Pigi darbo jėga bei iš komunistų kontroliuojamų teritorijų perkeltas kapitalas itin prisidėjo prie kuklaus prekybos taško virsmo sparčiai augančiu tarptautinės pramonės gigantu.

Čia buvo gaminamos įvairiausios prekės – nuo sagų ir skėčių iki avalynės bei dirbtinių gėlių. Itin svariai prie miesto augimo prisidėjo tekstilės pramonė. Siekiant apgyvendinti tūkstančius atvykėlių, pabėgusių į Honkongą nuo komunistų ir nacionalistų karo bei raudonųjų teroro, pasireiškusio "Didžiojo šuolio" programa, badu bei kultūrine revoliucija, mieste ėmė plėstis ir nekilnojamojo turto vystytojai.

Vis dėlto šis augimas turėjo savo kainą. Nekvalifikuotą darbą dirbančių asmenų atlygis buvo menkas, gyvenimo sąlygos – ne itin malonios, o ateitis – blanki. XX a. 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje Honkonge ėmė bręsti socialiniai neramumai, kuriais bandė pasinaudoti komunistinė Kinija.

1967 m. gegužės 6 d. dirbtinių gėlių fabrike kilus konfliktui tarp darbuotojų ir vadovybės, įsiplieskė grumtynės, kurios dar labiau paaštrėjo, įsikišus policijos pareigūnams (buvo suimtas 21 darbininkas, daugelis sužeista).

Netrukus Honkongo gatves užplūdo masinės kairiųjų demonstracijos, kurių metu buvo giedamos komunistinės mantros ir mojuojama "Raudonąja" apaštalo Mao (1893–1976) citatų knygele. Komunistinėje Kinijoje tuo metu panašų ritualą dažnai atlikdavo raudonieji sargybiniai (hong weibing), jauni ir fanatiški Mao garbintojai.

Atsakydama į tai, miesto valdžia sutelkė visas policijos pajėgas ir paskelbė komendanto valandą. Gegužės 16 d. iš didžiosios Kinijos atvykę kairieji ir jų vietiniai šalininkai įkūrė Kovos su britų vykdomu persekiojimu komitetą, kurio vadovu buvo paskirtas profesinių sąjungų aktyvistas Yeungas Kwongas (1926–2015).

Gegužės 22 d. policijos pajėgoms susirėmus su piketuotojais, buvo suimti 167 asmenys. Bėgant savaitėms, konfliktas sparčiai progresavo. Piketuotojai, kurstomi oficialios komunistinės Kinijos spaudos, bandė organizuoti milžinišką mitingą ir patraukti į savo pusę kinų tautybės policijos pareigūnus, o to padaryti nepavykus, šturmavo jų nuovadą.

Tarsi šito dar būtų negana, miesto centre ant Kinijos banko pastato įrengti milžiniški garsiakalbiai ėmė skelbti komunistinę propagandą, atsakydama į tai britų valdžia per savus garsiakalbius ėmė transliuoti arijas iš Kantono operos kūrinių, o viso Honkongo viešose vietose ėmė rastis savadarbių sprogstamųjų užtaisų.

Dauguma jų buvo netikri, sukurti skleisti baimę, tačiau iš 8 tūkst. rastų bombų, net 1,1 tūkst. buvo tikros. Būtent vienas tokių užtaisų pražudė du 6 ir 8 metų vaikus. Iš viso neramumų metu žuvo 51 žmogus. Britų valdžiai paskelbus nepaprastąją padėtį, policija šturmavo kairiųjų "tvirtoves", prasidėjo aktyvistų areštai ir komunistų kuruojamų įstaigų uždarymai, jų propagandą skelbiantys spaudos leidiniai taip pat buvo uždrausti.

Atsakydami į tai, raudonieji sargybiniai šturmavo ir padegė Didžiosios Britanijos pastatą Pekine. Po dviejų dienų Honkonge nežinomi asmenys apipylė benzinu ir padegė populiarų radijo žurnalistą Lam Buną (1929–1967), kuris dažnai negailėdavo griežtesnių žodžių Karlo Marxo (1818–1883) idėjų šalininkams.

Nors didelė dalis Honkongo gyventojų buvo kilę iš vargingų visuomenės sluoksnių ir simpatizavo kairiesiems aktyvistams, visą vasarą naudotas smurtas juos atgrasė nuo raudonųjų. 1967 m. gruodį komunistinės Kinijos valdžiai paliepus, neramumai staiga liovėsi.

Po šio chaoso britų valdžia ėmė atkreipti dėmesį į miestą ir jo gyventojus slegiančias bėdas bei pradėjo intensyvias reformas sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo, kovos su korupcija ir kitose srityse.