Iš karto buvo apkaltintos Izraelio esą grėsmingos žvalgybos tarnybos, kurios turbūt labiausiai sekamoje pasaulio vietoje nepastebėjo pasirengimo didžiausiam per pastaruosius dešimtmečius teroristiniam išpuoliui. Tačiau panašu, kad miegojo ir sąjungininkų tarnybos. Jų didžiuliai žmogiškosios, techninės ir elektroninės žvalgybos aparatai taip pat visiškai nesugebėjo nei surinkti, nei sujungti taškų. Kiti valstybiniai ir nevalstybiniai priešininkai mielai pasimokys iš šios meistriškumo maskuotis pamokos. Kai kas Vakaruose gali suabejoti, ar finansinės ir kitos aukos, kurių reikalauja mūsų žvalgybos-pramoninis kompleksas, yra visiškai pateisinamos.

Mano manymu, labiau tikėtina, jog žvalgybos agentūros rado įrodymų, tačiau politinių sprendimų priėmėjai juos ignoravo, nes išvados buvo nepatogios. JAV ir Europoje Artimieji Rytai užsienio politikos darbotvarkėje buvo nustumti į antrą planą tiek, kad Joe Bideno administracijos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake'as Sullivanas praėjusį mėnesį galėjo pasigirti, jog regione buvo ramiau nei kada nors per pastaruosius du dešimtmečius: „Laiko, kurį šiandien turiu skirti krizėms ir konfliktams Artimuosiuose Rytuose, lyginant su bet kuriuo iš mano pirmtakų nuo pat Rugsėjo 11-osios, gerokai sumažėjo.“

Tiesa, istorija buvo viliojanti: Izraelio ekonominė ir technologinė įtaka skatino arabų pasaulio šalis, galbūt net Saudo Arabiją, vieną po kitos normalizuoti diplomatinius santykius. Atrodo, kad niekas nesusimąstė, ar Iranas ir jo įgaliotiniai, šio proceso įsprausti į kampą, nesiekia kruvino istorijos posūkio.

Izraeliečiai taip pat sumokėjo už ilgus metus trukusias nesėkmes, kurias patyrė jų lyderiai, pastaruoju metu – Benjamino Netanyahu vyriausybė, kurios politinė energija ir dėmesys buvo sutelkti į skaldančią vidaus darbotvarkę, ypač teismų reformą, o į Palestinos klausimą buvo žiūrima su paniekinančiu šališkumu. Dėl to tauta buvo išsiblaškiusi ir nusilpusi. Kitų šalių, kurių politinės sistemos yra poliarizuotos, gyventojai turėtų susimąstyti apie tai, kokį pavojų nacionaliniam saugumui kelia toks susiskaldymas.

Kad ir kokia didelė būtų pasidaryta politinė žala, akivaizdi ir gryna karinė nesėkmė. Izraelio gynyba buvo neteisingai išdėstyta, blogai parengta ir trapi. Tai verčia abejoti pagrindiniais Vakarų karinio mąstymo principais, tokiais kaip pasikliovimas aukštųjų technologijų jutikliais ir įsivaizduojamu mūšio lauko ryšių sistemų patikimumu.

Vakarai (kai kuriais atvejais nenoriai ir paviršutiniškai) palaikė Izraelį. Dauguma Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių to nepadarė. Jos palestiniečius laiko tik aukomis, o Izraelį – kolonistų valstybe. Tai rodo, kaip stipriai demokratijos pralaimi pasaulinį informacinį karą. Rusija, nutolusi nuo anksčiau draugiškų santykių su Izraeliu, tikisi pasinaudoti šia nuomonių praraja, kaltindama dėl konflikto „JAV hegemoniją“. Jos pačios gynybos partnerystė su Iranu ir karo kurstymas Sirijoje lieka be didesnio dėmesio. Kinija, nuolat stebinti regioną iš šalies, kaltina Izraelį „peržengus savigynos ribas“ ir tariasi su Saudo Arabija dėl paliaubų. Oportunistiška? Taip. Bet veiksminga.

Šių žvalgybos, karinių, politinių ir diplomatinių nesėkmių bendras rezultatas yra tas, kad atgrasymas nepasiteisino. Ne tik „Hamas“, bet ir jos sąjungininkai bei finansuotojai tikėjo, kad šio žudikiško išpuolio nauda bus didesnė už išlaidas. Jei paaiškės, kad ši prielaida buvo klaidinga, tai bus menka paguoda. Jei paaiškės, kad ji teisinga, pasekmės bus siaubingos. Sprendimus priimantys asmenys Maskvoje, Pekine, Pchenjane, Teherane ir kitur svarstys, nuo ko dar jie gali išsisukti nenubausti.