Šiuo metu vyksta kitas – praktinės geopolitikos – kursas. Vienas iš modulių skirtas laikui. Ar turėtumėte tiekti ginklus apgultai sąjungininkei anksčiau, ar vėliau? Kitame modulyje kalbama apie rizikos valdymą. Jūsų priešininkė yra branduolinė supervalstybė: kiek protinga ją provokuoti?

Studentai yra iš įvairių šalių ir jų požiūris skiriasi. Tie, kurie neseniai patyrė užsienio okupaciją ir didžiųjų šalių imperializmą, mano, kad mažiausiai rizikinga būtų gausiai ir greitai tiekti ginklus. Dalyviai iš didesnių, turtingesnių ir saugesnių šalių dažniausiai labiau nerimauja dėl eskalacijos.

Tokie skirtumai būtų priimtini klasėje. Tačiau tai realus gyvenimas. Studentai yra sprendimus priimantys asmenys NATO šalyse. Sąskaitą už jų studijas krauju ir ašaromis apmoka Ukrainos žmonės.

Jei Baltieji rūmai būtų buvę ryžtingesni, Ukraina dabar turėtų bauginamą karinį pranašumą. Tai ne tik būtų pakeitę žemėlapį. Tai būtų išgelbėję gyvybių.

Būtent šiame kontekste reikėtų vertinti Joe Bideno administracijos sprendimą leisti sąjungininkams tiekti Ukrainai karinius lėktuvus „F-16“. Dar prieš kelis mėnesius Baltųjų rūmų pareigūnai – ir pats prezidentas – kategoriškai atmetė tokią galimybę kaip pernelyg rizikingą. Nuo to laiko mažai kas pasikeitė, išskyrus politiką. JAV pareigūnai gal ir nenorėtų to pripažinti, bet dabar jie supranta, kad jų ankstesnės abejonės buvo klaidingos. Ukraina turi realią galimybę laimėti, todėl pagalba – nebergždžia. Kaip tik tokie yra Rusijos branduoliniai blevyzgojimai. Kinijos vadovybė neketina atsakyti tiekdama Kremliui iš esmės padėtį keičiančią pagalbą. Kitoms šalims tai pavyko pastebėti jau prieš nemažai mėnesių. Baltieji rūmai tai ima suprasti tik dabar.

Ukrainiečiai nesiskųs, kaip nesiskundė dėl vėlavimo tiekti tankus, oro gynybos sistemas ar šaudmenis. Geriau vėliau nei niekada. Tačiau dar geriau nevėluoti visai. Kovų užgrūdinti Ukrainos naikintuvų pilotai gali stulbinamai greitai išmokti valdyti „F-16“ – per kelis mėnesius, o ne per porą metų. Jei NATO sąjungininkai lėktuvų suteiks artimiausiomis dienomis, jie gali būti naudojami jau spalio mėnesį. Tačiau tai bus per vėlu, kad būsimas puolimas įgautų galbūt lemiamą pranašumą. Per vėlu išgelbėti Bachmutą. Per vėlu išgelbėti civilinės infrastruktūros objektus, kuriems Rusija smogė pastaraisiais mėnesiais. Per vėlu išgelbėti ukrainiečių pilotų, kurie buvo numušti skraidydami pasenusiais orlaiviais, gyvybes.

Jei Baltieji rūmai prieš pusmetį, o dar geriau – anksčiau, būtų buvę ryžtingesni, Ukraina dabar turėtų bauginamą karinį pranašumą. Tai ne tik būtų pakeitę žemėlapį. Tai būtų išgelbėję gyvybių.

Vėlavimas tiekti ginklus taip pat gali sukurti problemų, kurių kaip tik siekiama išvengti. Jei NATO šalys prieš pusantrų metų būtų suteikusios Ukrainai bent dalelę tos karinės, ekonominės ir kitokios paramos, kurią jos tiekia dabar, didelio masto karo veiksmų protrūkis 2022 m. vasarį būtų buvęs daug mažiau tikėtinas, o jo kaina – daug mažesnė.

Semestras dar nesibaigė. Paskutinis modulis – apie pergalės teorijas. Ar pakanka Ukrainai laimėti karinį pranašumą ir užsitikrinti garbingą teritorinį susitarimą derybose, neišvengiamai vyksiančiose vėliau? Gal būsimai taikai ir saugumui gyvybiškai svarbu, kad Rusija pralaimėtų labai aiškiai, net žeminamai? Studentai, kaip ir anksčiau, aktyviai diskutuos šiuo klausimu. Dėkingi ukrainiečiai kantriai apmokės sąskaitą. Jie neturi pasirinkimo. Istorikai gali būti mažiau atlaidūs.