"Aš dėl tavęs tiek paaukojau", "Čia tu kaltas dėl mano nenusisekusio gyvenimo", "Elgiesi kaip visiškas egoistas!" – frazės, kurios nuskamba dažname šeiminiame ar draugų ginče. Neretam jos atrodo validžiais argumentais, kai norima pasiekti savo bet kokia kaina. Ir, tikiu, daug kas nė nesusimąsto, kad tai yra kažkas bloga. Čia panašiai, kaip vogti iš darbovietės jos produkciją ar kanceliarines smulkmenas – kai kuriems žmonėms tai taip įprasta, kad jie neįžvelgia savo elgesyje nieko amoralaus.

Emocinio šantažo sąvokai ir apraiškoms išaiškinti Susan Forward yra parašiusi visą to paties pavadinimo knygą. Su vaizdingais pavyzdžiais autorė aiškina, kaip siekdami, kad būtų šokama pagal jų dūdelę, kai kurie asmenys virtuoziškai groja draugų, vaikų, tėvų ar mylimųjų emocijomis. Kai gerai pažinodami kitą žmogų, išmanydami jo vidinį pasaulį, marionetiškai už siūliukų dirgina baimes, norą būti mylimam, įvertintam ar tiesiog laikomam geru žmogumi.

Emocinis terorizmas – išmokstamas ir užkrečiamas. Net ir tie, kurie šiandien patys šantažuoja savo artimiausius, greičiausiai kažkada irgi nuo šantažo kentėjo.

Kuo toks elgesys žalingas? Visų pirma dėl to, kad bet kokie santykiai, kuriuose nuolatos jautiesi skolingas ir kaltas, traumuoja. Nesvarbu, ar augi šeimoje, kur kiekvieną laisvo pasirinkimo apraišką tėvai iliustruoja pasakymu "ach, tu nedėkingasis!", ar gyveni su antra puse, aiškinančia "jeigu mane mylėtum, net nenorėtum eiti susitikti su draugais". Su laiku toks savotiškas vaikščiojimas ant kiaušinio lukštų išugdo nuolatinį, kone privalomą kaltės jausmą, atsirandantį darant bet ką, kas teikia džiaugsmą tau pačiam. Ir nerimą, žvalgantis per petį, ar niekas nežiūri smerkiančiai ir bent jau žvilgsniu nerėkia "savanaudis niekše!"

Be to, emocinis terorizmas – išmokstamas ir užkrečiamas. Net ir tie, kurie šiandien patys šantažuoja savo artimiausius, greičiausiai kažkada irgi nuo šantažo kentėjo. Kol ėmė suprasti tai kaip sveiką bendravimo modelį. Tačiau šis anaiptol toks nėra. Bet koks žmonių bendravimas paprastai remiasi lygiavertiškumu ir pasirinkimo laisve. Tuo jis ir žavus – kai tau rūpi kitas, stengiesi, kad jam būtų gerai. Bėda iškyla tada, kai tomis pastangomis imama manipuliuoti, dažnai vaidinant auką esant tokioms situacijoms, kuriose niekas neskriaudžia. Kai į savo norus susikoncentruojama taip smarkiai, kad užmirštama: ne vienas pasaulyje esi su savo troškimais ir jausmais. Pavyzdžiui, kai pradedama nuolatos reguliuoti, kokioje kavinėje vakarieniauti, su kuo bendrauti, kokią karjerą rinktis ar kaip leisti laiką, kuris priklauso tik tau.

Nėra vienareikšmio recepto, kaip emocinį šantažuotoją pagydyti ar bent jau situaciją pakreipti taip, kad netaptum jo žaidimėlių nuolatine figūra. Su kai kuriais pakanka tiesiog pakalbėti, griežtai nubrėžiant ribą ir pasakant: "Ei, aš irgi turiu savo nuomonę ir teisę sprendimus priimti ja remdamasis." Sudėtingesnis atvejis, kai šitaip elgiasi žmogus, tikintis turįs tokią teisę, nes jis viską žino geriau. O dar jei tas reguliuotojas toks artimas bei brangus, kad labai nesinori tiesiog pasiųsti tolyn ir pavymui užtrenkti duris...

Vis dėlto, net jei emocinis terorizmas dangstomas gerais ketinimais, tai nėra sveika ir kilę iš meilės. Nes jei esi laimingas, nepaisant to, kad privertei mylimą žmogų elgtis taip, kaip šis nenorėjo, tai vargu ar nuoširdžiai linki jam gero. Ir dar – žmogiškoji kantrybė, daugeliu atveju nors ir plati, bet ne begalinė. Todėl gali nutikti taip, kad vieną dieną tiems, įpratusiems bet kokia kaina diriguoti paradui, beliks nusipirkti lėlių namą kaip vaikystėje. Nes visi gyvi žmonės nuo jų paprasčiausiai pabėgs.