Vis dėlto Rusijos kaimynystėje buvusių pavergtųjų tautų, taip pat Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalių, kolonizuotų Europos didžiųjų galybių, patirtis yra daugmaž panaši. Buvo grobiami jų ištekliai, prievarta perkeliami gyventojai, griežtai varžyta vietinė kultūra ir kalba, taip pat naikintos institucijos ir tapatybė.

Vienas didelis skirtumas – kad Europos šalys, buvusios didžiosios imperijos, dabar dažniausiai baisisi praeities nusikaltimais ir siekia draugystės bei susitaikymo su savo buvusiomis kolonijomis. Šiuolaikinis Kremlius savo ruožtu miglotai kalba apie savo turėtos panašios imperijos istoriją. Jis pasitelkia argumentus, kurių kitur jau seniai buvo atsisakyta: „mes juos civilizavome“, „privalėjome įsiveržti, nes kas nors kitas būtų juos užėmę“, „tai buvo seniai ir nėra niekaip su mumis susiję“ arba „tai nėra/nebuvo tikra imperija“.

Kitas skirtumas – kad daugelis liberalių kairiųjų turtingajame pasaulyje, taip pat besivystančių ekonomikų žmonės vertina buvusias pavergtąsias Europos tautas ne imperializmo aukomis, o jo rėmėjomis. Juk šios šalys yra proamerikietiškos, palaikančios NATO, Izraelį, Vakarus, kapitalizmą. Ši stovykla linkusi palankiai vertinti Rusiją ir Kiniją kaip dvi valstybes, besipriešinančias Vakarų hegemonijai ir pasipūtimui.

Tai yra paradoksas. Iš tikrųjų Rusija ir Kinija yra realios šiuolaikinės imperialistės. Jų uždarų klikų valdomos išnaudojančios ekonomikos neturi nieko bendra su lygybe ar teisingumu. Jų politinės sistemos grindžiamos privilegijomis valdančiajam elitui, o ne atskaitingumu arba konkurencingumu. Jeigu jums nepatinka plutokratija, Maskva ir Pekinas turėtų natūraliai kelti jums susierzinimą.

Vis dėlto šis klaidingas supratimas taip pat suteikia galimybių, kaip ką tik pademonstravo Estija. Praeitą savaitę smulki diplomatijos žuvelė iš Baltijos regiono dvejiems metams užsitikrino prestižinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje – daugiausiai dėl šios šalies prezidentės Kersti Kaljulaid išradingos valstybės politikos. Ji ypač stengėsi lankyti Afrikos ir Karibų šalis, kurių balsai dėl keistos JT sistemos yra gyvybiškai svarbūs bet kuriai Rytų Europos šaliai, siekiančiai, kad ją išrinktų. Ji argumentavo, jog dėl penkis dešimtmečius trukusios užsienio okupacijos Estija gerai supranta panašios istorinės patirties sukaupusių šalių rūpesčius. Dar svarbesni buvo K. Kaljulaid argumentai, kad jos šalies įspūdingas atsikūrimas nuo 1989 metų buvo pagrįstas pasitikėjimu savomis jėgomis ir inovacijomis, o ne pagalba ir patarimais iš išorės.

Estijos sėkmės istorija pagrįsta ne vadovėlinių tiesų laikymusi, o faktu, kad užsieniečių perspėjimai ne kartą būdavo atmetimi. TVF ragino nepriklausomybę atkūrusią Estiją neįsivesti savos valiutos. Politikos formuotojai šį patarimą ignoravo, ir krona bemat sulaukė didžiulės sėkmės. Kitos neortodoksinės ekonomikos priemonės buvo proporciniai mokesčiai, importo muitų panaikinimas ir atsisakymas formuoti valstybės skolą. Estijos elektroninė vyriausybė irgi tapo triumfu. Kitoms šalims, įskaitant Britaniją, vis dar nesiseka prilygti Estijai pagal skaitmeninius pajėgumus.

Estijos diplomatinis pasiekimas turi platesnę reikšmę. Senosios tiesos tampa mažiau paveikios. Daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų yra gimę po 1989 metų. Prisiminimai apie Šaltąjį karą blunka, o Vakarų susiskaldymas didėja.

Taigi, ateina laikas naujoms tiesoms. Mažos ir vidutinio dydžio šalys ypač nerimauja, kaip joms seksis laikmečiu, kai didžiosios galybės varžosi remdamosi principu „kas stipresnis, to ir tiesa“. Skurdžioms šalims nepatinka, kai turtingosios su jomis elgiasi globėjiškai. Estija parodė esanti pajėgi įkvėpti kitus savąja pasiekimų, orumo ir savarankiškumo istorija. Niekas neturėtų trukdyti panašioms į ją daryti lygiai tą patį.