Naujoji Europos komisija, vedama Ursulos von der Leyen, atrodo pakankamai palanki tolesnei ES integracijai ir tai teikia vilties, kad būtinos pinigų sąjungos reformos pagaliau bus įgyvendintos. Christine Lagarde, būsimoji  Europos centrinio banko vadovė ir ilgametė Tarptautinio valiutos fondo vadovė, turi daug politinio kapitalo ir gali rasti pakankamai paramos vadovų taryboje imtis veiksmų, kuriuos reikėjo įgyvendinti kuriant eurą prieš 20 metų.

Reikalinga kapitalo ir bankų sąjunga

Nors ES integracija yra gana gili kalbant apie prekių judėjimą, tačiau paslaugų rinkos integracija yra nebaigta. Dažnu atveju egzistuoja nemažai barjerų, vietinių reglamentavimo ar teisinių skirtumų, kurie neleidžia be trukdžių teikti paslaugų kitose šalyse narėse. Tai galioja ir finansų rinkoms.

Barjerų panaikinimas padidintų konkurenciją, ir tai reikštų geresnės kokybės ir, tikėtina, pigesnes finansines paslaugas ES piliečiams. Tai taip pat atvertų kelią paprastesniems finansinių institucijų susijungimams ir padėtų sustiprėti Europos bankiniam sektoriui, kuris po finansų krizės išlieka silpnas, neefektyvus ir nestabilus. Be to, laisvesnis kapitalo judėjimas Europos viduje labiau suvienodintų kreditavimo sąlygas tarp skirtingų šalių, o tai subalansuotų ekonominį ciklą.

Ką duotų bendras ES indėlių draudimas?

Gilesnė bankų rinkos integracija yra nelabai įmanoma be bendro indėlių draudimo ES lygiu. Tai gali sukelti nepasitikėjimą institucijomis, kurios vykdo veiklą įvairiose šalyse, kai kurioms šalims gali užkrauti neproporcingą finansinę atsakomybę ir taip užprogramuotų bankines krizes ateityje.

Kitas svarbus argumentas už bendro indėlių draudimo steigimą būtų tiesioginio ryšio tarp valstybių vertybinių popierių ir viešųjų finansų būklės ir bankinio sektoriaus suardymas. Ne vienoje ES šalyje matyta situacija − problemos bankiniame sektoriuje dėl tiesioginių valstybės įsipareigojimų iškart neigiamai paveikia šalių skolinimosi kainą. Ir atvirkščiai, suprastėjus valstybės fiskalinei padėčiai bankai susiduria su problemomis, nes nemaža dalis jų valdomo turto yra valstybių obligacijos, kurių vertė krenta. Turint bendrą ES indėlių draudimą šios problemos būtų mažiau užkrečiamos ir lengviau valdomos.

Ar ECB dar turi nepanaudotos amunicijos?

Tampa akivaizdu, kad dabartinė pinigų politika tikrai nebegali išspręsti visų euro zonos ekonomikos bėdų, tad reikalingos efektyvios fiskalinės priemonės. Panašu, kad Europos centrinis bankas išaudė didžiąją dalį savo arsenalo ir nebelabai turi, kaip toliau stimuliuoti ekonomiką ir pasiekti norimą infliacijos lygį. Vargu, ar palūkanų sumažinimas nuo -0,4 proc. iki -0,5 proc. arba papildoma kiekybinio skatinimo programa duotų reikšmingų pokyčių.

Dabartinės fiskalinės drausmės taisyklės dažnu atveju įvaro šalis į kampą apribodamos jų galimybes koordinuotai imtis veiksmų krizės akivaizdoje. Vis daugiau kritikos sulaukia struktūrinio biudžeto deficito rodiklis − jis yra labai priklausomas nuo prielaidų ir tiesiogiai nepamatuojamų rodiklių. Nors jų apskaičiavimas dažnu atveju yra netikslus, tačiau tai turi realių ir svarbių pasekmių šalims.

Be to, Europa susiduria su dideliu finansavimo trūkumu gynybai ir infrastruktūrai. Jei ES siekia išlikti konkurencinga ir pasiekti išsikeltų klimato kaitos bei gynybos finansavimo tikslų, artimiausiu metu bus reikalingos milžiniškos investicijos. Tačiau akivaizdu, kad tai nėra įmanoma, atsižvelgiant į dabartines fiskalines taisykles ir reikšmingo bendro ES biudžeto trūkumą.

Visgi turint omenyje, kad nemaža dalis euro zonos valstybių šiuo metu skolinasi praktiškai nemokamai arba net už neigiamas palūkanas, reikėtų nepraleisti progos investuoti į ateitį.

Kodėl tai svarbu Lietuvai?

Kaip euro zonos dalis, Lietuva irgi yra labai suinteresuota, jog bendra valiuta ir jos ekonominė erdvė būtų kaip įmanoma stipresnė. Jei per kelerius ateinančius metus Europos komisijai bei vadovų tarybai pavyktų pasistūmėti su reformomis, mūsų šalis neabejotinai taip pat būtų naudos gavėja.

Tikėtina, jog mūsų šalies finansų sektorius taptų dar atsparesnis, ir tai yra ypatingai aktualu puoselėjant ambicijas tapti regiono „fintech“ centru. Dėl didesnio finansinio stabilumo, tikėtina, galėtume skolintis dar palankesnėmis sąlygomis, sparčiau galėtų vystytis kapitalo rinkos, ir tai atvertų daugiau galimybių vietos įmonėms pritraukti kapitalo investicijų.

Finansinės rizikos pasidalinimas tarp euro zonos valstybių veiktų kaip draudimas, ir tokia finansinė krizė, kokia užgriuvo kaip prieš dešimtmetį, būtų mažai tikėtina.

Žinoma, ne viskas absoliučiai priklauso nuo reformų Europos lygiu ir dažnai ekonominės problemos būna lokalios. Todėl šalys neturėtų pamiršti apie namų darbus − produktyvumą skatinančias ir konkurencingumą didinančias reformas.