Trumpai nupasakojant, Joniškyje esančios kebabinės "Alibaba" savininkas libanietis matyt persižiūrėjo filmų suaugusiesiems ir pats ėmėsi alfa patino vaidmens. Darbuotojų teigimu, metų metais prie jų kabinėjosi: ir rankas bandė kišti pavaldinėms po sijonais, ir liemenėles atseginėti, ir penį išsitraukė beigi paklausė, ar moterys nenori jo paragauti.

O dar vaginos nuotrauką savo darbuotojai į telefoną nusiuntė klausdamas, ar ir pas ją šitaip nuskusta. Pasak vienos darbuotojų (iš pradžių dėl darbdavio elgesio pasiskundė šešios jam dirbusios moterys, paskui dvi atsisakė pretenzijų), vyras, supratęs, kad saldžios meilės negaus, skambindavo ir grasindavo nupjausiąs galvą, jei ši blogai keps mėsą. Ir čia toli gražu ne visi verslininko "žygdarbiai", kuriais skundėsi jam dirbusios moterys.

Stebina jau vien pati istorija, nes sunku patikėti, kad tokie dalykai dedasi 2019-aisiais, gal ir ne moderniausiame, bet vis dėlto Lietuvos mieste. Tačiau dar keisčiau tai, kaip į ją reaguojama. Joniškio policija nusikaltimo čia neįžvelgia. Kaip ir Šiaulių apygardos prokuratūra, skirtingai negu Joniškio policija, vis dėlto pradėjusi ikiteisminį tyrimą, bet greitai jį nutraukusi. Tiesa, aukštesnis prokuroras visai neseniai tyrimą nusprendė atnaujinti ir, tikiuosi, į libaniečio siautėjimus pažvelgs rimčiau. Bet, apskritai, kokia žinutė siunčiama visuomenei – tiek aukoms, tiek ir potencialiems agresoriams?

Nekaltumo prezumpcija nėra iš esmės blogas dalykas, kol juo nepiktnaudžiaujama. Kol paauglę išžaginti bandęs ir žiauriai sumušęs kovotojas nesėdi ant sofos šiltuose namuose, valgydamas mamos keptus kotletus. Kol žinutės su grasinimais "aš tave padėsiu į vietą" ir "aš tavimi pasirūpinsiu", o kartais net be užuolankų ištarta frazė "aš tave užmušiu" netraktuojama kaip emocingas nieko bloga nenorinčio žmogaus pasisakymas. Kol nusikaltėlių nesistengiama bet kokia kaina išsukti kartais iki absurdo juokingais pateisinimais iš serijos: "Nieko aš neprievartavau, tik paslydau ir nuogas užkritau ant rėkiančios moters." Ir kol, gyvenant teisinėje valstybėje, pirma galvon šovusi asociacija, susijusi su teisėsauga, nėra impotencija.

Ne taip seniai pasaulį sukrėtė Rusijoje įvykdytas nužudymas. Nukentėjusysis nebuvo šventas – prievartaudavo savo tris dukras, smurtavo tiek psichologiškai, tiek fiziškai, sakoma, kartais net ir beisbolo lazdos į rankas paimti nevengdavo. Mergaičių motina, kurią vyras prieš keletą metų tiesiog išvarė iš namų, buvo dėl sutuoktinio elgesio kreipusis į policiją, kaip, beje, ir šeimos kaimynai, bet įstatymo sargai veiksmų nesiėmė. Užtat ėmėsi pačios merginos. Vieną dieną, tėvui snaudžiant, pasiėmė į rankas peilį, plaktuką bei ašarinių dujų (kuriomis jas vaišindavo mielas tėvelis) ir kartą visiems laikams užbaigė namie išgyventą pragarą. Dabar šimtai tūkstančių žmonių reikalauja, kad merginos būtų paleistos į laisvę.

Visuomet bjaurokas jausmas apimdavo skaitant komentarų skiltis po straipsniais apie smurtinius nusikaltimus, nes ten žiaurumo ne mažiau negu pačių agresorių veiksmuose. Ten ir siūlymai pasielgti su kaltininku taip, kaip šis pasielgė su auka, ir raginimai suorganizuoti linčo teismą. Nemalonu vien dėl to, kad gyvename lyg ir įstatymus gerbiančioje valstybėje, o įniršusios minios su fakelais turėtų likti tik filmų apie tamsiuosius amžius scenose.

Vis dėlto, regint, kaip retai nugali teisingumas, galima imti manyti, kad savarankiški veiksmai – vienintelis būdas jį įgyvendinti. Ir, greičiausiai, net pati nuosaikiausia visuomenė turi savo kantrybės taurės dugną. Tik žinote, jei kada nors pačiai tektų atsidurti smurto ar prievartos aukos kailyje, visai nenorėčiau, kad už mane kumščiais, plaktuku ar kirviu keršytų mano mylimi žmonės. Nes nieko gero, jei pasaulyje atsiranda vienu nusikaltimu daugiau. Net jei tas blogis – iš nevilties.