Gaidys tebėra dažnas žodis mūsų kalboje, juolab kad labai jau daugiaprasmis. Jis turi aibę visiškai skirtingų reikšmių: pirmoji – žinoma, naminis paukštis; antroji – priešgina peštukas, o toliau dar daugybę: tai vėtrungė, šautuvo mechanizmo dalis, vandens čiaupas, ledo suskilinėjimas įtrenktoje vietoje, ir akmenėliai, metami taip, kad šokinėtų vandens paviršiumi.

Gaidžiais gali būti tilvikai, kalakutai, tetervinai ir akvariumo žuvytė. Menką žmogelį taip paniekinamai pavadina, šią reikšmę įsikando kalėjimų kontingentas. Gaideliu vadinamas grybas (voveraitė), keletas gėlių ir žolynų, ajero spurgelis, viksvų kupstas, du sustatyti javų pėdeliai.

O dar – naujiena arba gandas – sakoma „su karštu gaideliu aplėkti kaimynus“. Išgąsdina ant stogo pasirodęs „raudonas gaidys“ – gaisras. „Gaidį pagauti“ – tai gėdingai nepataikyti į tonaciją dainuojant. Su gaidžiu netgi arklius galima palyginti, štai sakoma: „Žemaitukai arkliai yra gaidkojai, o žlabiai (ardėnai) – meškojai. Mat vieni laibų kojų, o kiti – storų.“

Daug kaimų, vienkiemių pavadinimų ir vietovardžių Lietuvoje yra kilę iš žodžio „gaidys“: Gaideliškės, Gaidiškės, Gaidžupis ir t.t. Giliausią senovę mena netoli Salantų miestelio stūksanti kalva, vadinama Gaidžio kalnu. Pasak legendos, toje vietoje stovėjusi šventykla, kurią sudeginę kryžiuočiai. Ir naktimis iš kalno gelmių vis sklisdavęs šaižus gaidžio giedojimas.

Jis nurimęs tik 1911 m. pastačius ant kalvos koplyčią. Archeologai kalvoje aptiko pilkapyną, datuojamą IV-I a. prieš Kr. Gaidžio kalnu vadinama ir aukščiausia Dzūkų aukštumos 242 m. kalva prie Gedanonių kaimo. Dar 14 metrų aukštesnis yra Gaidžiakalnis Ignalinos rajone prie Viksvojo ežero. Neries vagoje netoli Krėslyno kaimo (Jonavos rajone) stūkso  riedulys Gaidelis, bene pats didžiausias Lietuvos upių akmuo.

Ne viena legenda pasakoja, kad naktinis gaidžio sugiedojimas išgelbėjo bažnyčią nuo velnio nešto akmens ar kitų jo kėslų. Todėl patarlės ir sako: „Pirmi gaidžiai velnią baido“, „Kai gaidžiai užgiedos – velniai išlakios“, „Neapkenčia, kaip velnias gaidžiagystės“.

XV-ojo a. lenkų istorikas Janas Dlugoszas rašo, kad lietuviai gaidžius aukodavę savo dievų palankumui įgyti. O pirmosios Lietuvos istorijos autorius Motiejus Stryjkovskis, pasakodamas apie lietuvių ir žemaičių mitologiją, sako, kad aukščiausiajam dievui Prakorimui būdavo aukojami balti, gerai nupenėti gaidžiai, o artojų globėjui Žemininkui – juodi, karo ir žirgų dievybei Karoriui – margi. Kitiems dievams pakakdavę vištelių aukos.

Žemaičiai, kaip liudija XVI a. rašytojas Jonas Lasickis, gaidžius aukodavo vyšnių sode dievui Kirniui. XVII a. dar tebebuvo įprasta aukoti namų dievams ar čia pat gyvenantiems žalčiams; šeimos moterys aukodavo vištą, vyrai – gaidį. Mėsytę, žinoma, suvalgydavo patys, dievams – kauleliai. Vienas iš namų dievų, saugantis nuo gaisro, buvo vardu Dimstapatis. Jo garbei kaulus sumesdavo į židinį.

To laikmečio rašytojas Prūsų kunigas Motiejus Pretorijus papasakojo apie naujakurystės paprotį. Į naujai pastatytą trobą pirmiausiai įleisdavo gaidį ir vištą, kurie turėjo būti daugiau nei vienerių metų amžiaus. Tada šeimininkas maldele kreipdavosi į Žemėpatį: „Mielas dieve, dovanoju tau guvius ir sveikus gaidį ir vištą, duok, idant aš ir manieji, ir visa, kas man priklauso, visada būtume guvūs, sveiki ir smagūs, kad visuomet savo darbuose galėtume justi tavo laiminančią ranką.“

Pasak M. Pretorijaus, rudenį, nuėmus derlių, per sambarių šventę juodo gaidžio auka būdavo pagerbiama Žemyna, o vėlyvą rudenį, iškūlus javus – kluono ar jaujos dievas Gabjaujis. Jei ūkyje neturėtų juodo gaidžio, tai apeigai gali užmušti ir kitokios spalvos, tačiau jokiais būdais ne raudonos. Išvirtą gaidį suvalgydavo šeimos vyrai su samdiniais, užgerdami alumi.