Anatolijus Vasiljevičius (1875–1933), miestui ir pasauliui labiau pažįstamas Lunačiarskio pavarde, buvo vienas pirmųjų bolševikų, išgirdusių apie praėjusio sekmadienio skerdynes tėviškėje. Sužinojęs naujienas, kartu su žmona Ana Aleksandrovna, kito bolševikų veikėjo Aleksandro Aleksandrovičiaus (1873–1928), labiau žinomo Bogdanovo pseudonimu, seserimi, jis tuojau pat nuskubėjo pas Vladimirą Iljičių (1870–1924) ir Nadeždą Konstantinovną (1869–1939).

Nors per eitynes į Žiemos rūmus krito daugybė nekaltų žmonių, būsimasis bolševikų lyderis neslėpė džiaugsmo – keletą amžių Rusiją valdęs carų režimas pagaliau pradėjo braškėti, o Vovočkos bendraminčiams atsivėrė galimybė perimti valdžią.

Vėliau Lunačiarskiai kartu su Uljanovais patraukė į Panteleimono Nikolajevičiaus (1868–1944) ir Olgos Borisovnos (1871–1963) Lepešinskių kavinę. Marksistai Lepešinskiai netroško gauti didelio pelno, tad jų įstaiga buvo ta vieta, kurioje kairieji visada galėjo pigiai paėsti ir iki soties paplepėti su bendraminčiais. Šioje kavinėje neretai galėdavai girdėti kelių revoliucionierių grupuočių klegesį, o staliukai visada būdavo nukrauti kavos puodeliais, dubenimis su koše ir lėkštėmis su kopūstais bei rūkytos dešros likučiais.

Tą dieną kavinė itin greitai prisipildė, tačiau nė vienas permainų vėjų netikėtai užkluptas kairysis emigrantas taip ir nesugebėjo pasakyti, ką reikia daryti toliau. Netgi visada žodžio kišenėje neieškantis Iljičius, jeigu tikėtume Nadežda Konstantinovna, tą dieną Lepešinskių kavinėje (ir paskui namuose), regis, buvo tarsi užsisiuvęs burną. Beveik visi sutarė, kad derėtų palaukti ir pasižiūrėti, kas bus toliau, o Vova, matyt, tuo metu labiau mąstė ne apie įvykius tėvynėje, o apie vidines Rusijos socialdemokratų darbo partijos rietenas ir konfliktą su savo įsteigtos „Kibirkšties“ („Iskra“) redakcija.

Kol valdančiąją Romanovų dinastiją nuversti svajojantys rusų politiniai migrantai saugioje Šveicarijoje rezgė planus, Rusijoje prasidėję įvykiai vystėsi sava linkme.

Sausio 22 d. šaudymai ne tik neužgesino bruzdėti pradėjusių masių entuziazmo, bet netgi dar labiau pakurstė maištingas nuotaikas, kurios iš imperijos sostinės vis labiau plito į kitus regionus (ypač į svarbius pramonės centrus), sukeldamos spontaniškus darbininkų streikus dabartinių Lenkijos, Suomijos, Latvijos ir Estijos valstybių žemėse. Vasarį bruzdėjimai jau buvo pasiekę Kaukazo regioną, o tų pačių metų balandį – Sibiro ir Uralo kraštus. Kilusius neramumus carui ištikimos pajėgos ir jėgos struktūros bandė numalšinti jėga, tad liejosi dar daugiau kraujo.

Tarsi viso to nebūtų gana, netrukus prie darbininkų protestų prisidėjo ir valstiečių bruzdėjimai, o 1905 m. pavasarį su japonais kariaujančios Rusijos valdžią pasiekė žinia apie pralaimėtą sausumos mūšį netoli Mandžiūrijos miesto Mukdeno (dabartinis Šenjangas, Liaoningo provincija). Nors daugiau nei dvi savaites trukusiose kautynėse japonai patyrė dukart daugiau nuostolių už priešininkus, rusų vadai nusprendė atsitraukti ir palikti miestą.

To paties vasario 17 d. (nežinia, ar pagal Julijaus, ar pagal Grigaliaus kalendorių) 14.45 val. socialistų revoliucionierių (eserų) grupuotės nariui Ivanui Platonovičiui (1877–1905) metus bombą į caro Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1868–1918) dėdės Sergejaus Aleksandrovčiaus (1857–1905) karietą, Kremliaus pastatų langus sudrebino sprogimas.

Vos devyneriais metais už carą vyresnis dėdė garsėjo religingumu ir prielankumu griežtosioms priemonėms, taip pat priešiškumu reformoms ir Konstitucijos idėjoms, tačiau visa tai nesutrukdė maskviečiams kalbėti apie jo tikrą (ar tariamą) polinkį į homoseksualizmą bei pikantiškus santykius su kai kuriais adjutantais.

Į sprogimo vietą, vilkėdama žydra suknele ir apsiaustu, atbėgusi viena gražiausių Europos moterų tituluota jo žmona vokietė Elizabeth (1864–1918) rankomis graibstė vyro gabalus ir krovė juos ant kareiviškų neštuvų, o sprogimo apkurtintas ir lengvai sužeistas žudikas bandė pasišalinti.

„Kam laikote, nepabėgsiu, savo darbą aš padariau!“ – bandė šmaikštauti sučiuptas sprogdintojas.

Vėliau Ela pademonstravo aukščiausio lygio krikščionišką jautrumą ir aristokratišką tvirtybę, nuspręsdama susitikti su vyro žudiku.

„Žinodama, kokia gera buvo velionio širdis, aš jums atleidžiu“, – pasakė nužudyto didiko žmona Ivanui Platonovičiui.

Tais pačiais metais japonams sutriuškinus rusų laivyną (gegužės 27–28 d.), iš vyriausiojo laivyno vado pareigų atsistatydino kitas caro dėdė Aleksejus Aleksandrovičius (1850–1908), kurį jau kelis mėnesius nušvilpdavo gatvėse (taip pat neretai būdavo daužomi jo rūmų langai).

Atėjus vasarai, kažin kur Rusijos glūdumoje atsirado naujas reiškinys (kuris vėliau vaidins itin svarbų vaidmenį daugelyje valstybių) – sovietais vadinamos, „dvasingumo“ pritvinkusios proletariato tarybos.

Tų pačių metų birželį netoli Ukrainos pakrantės esančiame laive „Potiomkinas“ jūreiviai surengė maištą, apie kurį vėliau buvo sukurtas žymusis begarsis bespalvis propagandinio pobūdžio filmas.

„Visų Rusijos piliečių psichika pradėjo krikti, visi išsimušė iš vėžių ir galų gale, galima sakyti, Rusija išsikraustė iš proto“, – reziumavo Sergejus Julijevičius (1849–1915), miestui ir pasauliui pažįstamas Vitės pavarde.