Atmainų bus daugiau

Tačiau yra omikron. Ir, jau niekas neabejoja, ateityje bus dar daugiau COVID-19 viruso atmainų, kurios bus kitokios, gal labiau pavojingos, gal sparčiau plintančios, gal dar kažin kokios. Gamtos neapgausi, o visuotinai reikšmingas (pasaulio mastu) skiepijimasis – dar labai tolimas tikslas. Todėl omkiron atmainą kildiname iš Pietų Afrikos. Kita mutacija atsiras Amerikoje, trečia Azijoje – ir taip toliau.

Negalime net teoriškai svarstyti prievartinio skiepijimo modelio. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nors ilgam laikotarpiui turime siekti problemos sprendimo susidorojant su virusu, tačiau trumpam ir vidutiniam laikotarpiams (t.y. bent jau artimiausius penkerius metus) turime susitaikyti su mintimi, kad gyvensime nuolatinių viruso mutacijų ir mokslo bendruomenės lenktynių fone. Ir virusas visada bus žingsniu priekyje, o mūsų žvilgsniai bus sutelkti į pasaulio mokslo elitą, kuris kaip niekada anksčiau rodo savo vertę šimtams milijonams žmonių.

Pamatinis požiūris

Gyvendami naujoje realybėje turime žvilgsnį kreipti į vieną bendražmogišką savybę – reikšminga Lietuvos (ir viso pasaulio) žmonių dalis nesiskiepys. Tai gali kilti iš baimės, iš nežinojimo, iš nepasitikėjimo valdžia ir dėl daugybės kitų priežasčių. Bet turime su tuo susitaikyti – taip yra ir taip bus. Todėl jau dabar aišku, kad siekis paskiepyti reikšmingai didelę visuomenės dalį pagrindinio savo tikslo – sustabdyti viruso mutacijas – nepasieks. Tačiau kitas tikslas (ir šiandien pagrindinis) – apsaugoti besiskiepijančius nuo COVID-19 viruso komplikacijų pavojų – puikiai įgyvendinamas.

Bet, grįždami prie nesutinkančių skiepytis, grįžtame prie pamatinio mūsų pasaulėžiūros klausimo. Kur baigiasi mūsų asmeninė laisvė, o kur prasideda visuomeninės pareigos. Klasikai juokavo, kad asmeninė laisvė mojuoti kumščiais baigiasi ten, kur prasideda kito piliečio nosis. Tačiau tokia iliustracija negalima, kalbant apie skiepijimąsi, dėl vienos reikšmingos detalės – skiepų atsisakančios visuomenės dalies dydžio. Statistikai skaičiuoja, kad Lietuvoje paskiepytų gyventojų skaičius perkopė 1,9 mln. Neseniai skelbta, kad pastarojo gyventojų surašymo metu (fiksuota situacija šių metų sausio 1 d.) Lietuvoje buvo 2,8 mln. gyventojų. Taigi, kone milijonas – 900 tūkst. – Lietuvos piliečių neskiepyti. Ir nors reikšminga jų dalis yra persirgę natūraliai, tačiau didelė dalis lietuvių nesiskiepijo ir nesiskiepys. Kai kuriems jų (pavyzdžiui, nepilnamečiams, kurių šalyje apie pusę milijono) skiepijimosi galimybė pasiūlyta tik neseniai.

Rimtas iššūkis

Todėl, kalbant apie valstybės planuojamas skatinimo priemones, negalime net teoriškai svarstyti prievartinio skiepijimo modelio. Tokia priemonė galbūt ir įsivaizduotina totalitarinėje Kinijoje, kur nėra asmens laisvių. Tačiau Lietuva – demokratinė valstybė, kur riba netiesioginei prievartai – sudėtingas klausimas ir priekabiai svarstytinas kiekvienu atveju.

Kiek laisva liks visuomenė, kurioje visus aplink save kumščiais mosuojančius bandysime įvilkti į tramdomuosius psichiatrinės įstaigos marškinius?

Naujausia žinia, nustebinusi iš aukščiausių Vyriausybės kabinetų, – siūlymas atimti ligos draudimą iš asmenų, kurie nesiskiepijo ir suserga COVID-19. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė neseniai pareiškė, kad racionalu būtų svarstyti, ar mokėti ligos išmokas tokiems asmenims. Stebina ministrės nepakantumas kitaip mąstantiems ir nuoseklumo bei logikos stoka. Vienu atveju – nedarbo išmokų mokėjimo – ministrė elgiasi padoriai ir nesiūlo jų atimti, grįsdama tuo, kad visi gyventojai moka atitinkamas draudimo įmokas. Įmokų sveikatos draudimui atveju ministrė užmiršta padorumą ir jau keičia savo poziciją.

Matomai dėl tokių veiksmų COVID-19 pandemija yra rimtas iššūkis ne tik kiekvienam iš mūsų. Tai iššūkis mūsų valstybei, mūsų visuomenei – kiek ir kada mes sugebame išlikti kartu, net jeigu atskirais klausimais turime visiškai priešingą nuomonę. Grįžtant prie kumščių alegorijos – kiek laisva liks visuomenė, kurioje visus aplink save kumščiais mosuojančius bandysime įvilkti į tramdomuosius psichiatrinės įstaigos marškinius?