Dėl objektyvumo negalima atmesti tikimybės, kad kaltinimai nėra visai iš piršto laužti. Turbūt nieko nenustebintų, jei pasirodytų, kad K.Serebrenikovas tapo visose viešo gyvenimo sferose Rusijoje klestinčios korupcinės schemos auka: mainais už finansinį rūpestį jo projektu, pvz., sutiko pasirašyti fiktyvias sąskaitas.

Vis dėlto tikroji valdžios sąmokslo prieš režisierių priežastis Rusijos kultūros bendruomenei, regis, labai aiški, tačiau tokia baugi, kad nelabai kas drįsta ją garsiai išsakyti. Bijoma net pakartoti šiurpia klasika tapusius garsiojo vokiečių dvasininko Martino Niemöllerio išsakytus žodžius apie tai, kaip teroro įsibaiminusi visuomenė tampa ne tik jo bendrininke, bet ir auka.

"Kai jie atėjo socialistų, aš tylėjau – aš nebuvau socialistas. (...) Kai jie atėjo manęs, nebebuvo kam kalbėti", – savo tautiečių neveiklumą kritikavo gyvybe už humanizmą vos nesumokėjęs pastorius.

Nepriklausomas menas už valstybės pinigus daugiau neįmanomas.

Daug kartų savaip interpretuoti šie žodžiai taikliai paaiškina ir aplinkybes, kuriomis Rusiją jau sykį drebino valstybinis terorizmas. Tačiau K.Serebrinikovas nesulaukė daug užtarėjų: nutraukti jo persekiojimą reikalauja tik vienetai anaiptol ne didžiausių kultūros korifėjų, jokių palaikymo demonstracijų ar boikotų. Jei represinio aparato taikinyje atsidūrė elito atstovas, kuriam mainais už rusų kultūros užsienyje garsinimą buvo leista atlikti Kremliui naudingo liberalo vaidmenį, kas tuomet gali jaustis saugus?

"Nepriklausomas menas už valstybės pinigus daugiau neįmanomas", – savo išvadą padarė vienas Rusijos ekonomistų. Kad ir pavėluotas, bet labai taiklus pastebėjimas, atrodo, skirtas toli gražu ne vien K.Serebrinikovo tėvynainiams, bet ir visiems lengvatikiams iš užsienio, kurie įsivaizduoja galintys Rusijos valstybinėse kultūros erdvėse kurti esą nepriklausomą laisvą meną.

Šiuolaikinės totalitarinės valstybės yra įvaldžiusios rafinuotų ginklų, sunaikinti jos gali ne vien fiziškai, bet ir dvasiškai. Įteikdamos talentui iš Vakarų nekaltą meno apdovanojimą, paskui – gal net valstybės ordiną. Kol vieną dieną save laisvais vadinamiems menininkams iš Vakarų – it ekskursija po socializmo muliažą sužavėtiems tarpukario Lietuvos rašytojams – bus nebepatogu kalbėti kitaip, nei laukia jį garbinanti auditorija.