Nors geografiškai mūsų valstybes skiria apie dešimt valandų skrydžio lėktuvu (apie 7 tūkst. km), tačiau tarptautinės teisės atžvilgiu mus nuo Šiaurės Korėjos Respublikos skiria tik viena valstybė – Rusija.

Todėl manau, kad mums visiems labai svarbus klausimas, ar JAV prezidentas Donaldas Trumpas gaus Nobelio taikos premiją?

Dabartinis JAV prezidentas tarptautinėje arenoje labai kontroversiškai vertinama asmenybė tiek dėl savo vykdomos vidaus, tiek dėl užsienio politikos. Tačiau nė vieno sveikai mąstančio žmogaus negali palikti abejingo jo noras ir pastangos denuklearizuoti Šiaurės Korėją.

Skirtingai nuo JAV eksprezidento Baracko Obamos, kuris, daugelio politikos apžvalgininkų nuomone, Nobelio taikos premiją gavo ne už realiai nuveiktus darbus pasaulinės taikos labui, o labiau stiprinant dvišalius Švedijos ir JAV santykius, Donaldui Trumpai teks nemažai paplušėti bandant įtikinti Šiaurės Korėjos vadovą sustabdyti branduolinės programos vykdymą.

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas greičiausiai atsimena, kas įvyko Libijoje, kai 2003 m. gruodžio 19 d. pulkininkas Muammaras al-Gaddafis atsisakė branduolinės ginkluotės kūrimo programos. Gana švieži atmintyje ir Irako įvykiai. Galų gale, ir mums artimesnis Ukrainos pavyzdys verčia susimąstyti, ką reiškia turėti branduolinį arsenalą.

Mažai tikėtina galimybė, kad Rusija būtų pasiryžusi kaimyninės šalies, turinčios branduolinį ginklą, dalies teritorijos aneksijai.

Po Sovietų Sąjungos griuvimo Ukrainoje bazavosi penkios raketų divizijos, čia buvo sutelkta apie trečdalis viso sovietų branduolinio arsenalo (trečios valstybės, pagal turimus branduolinės ginkluotės pajėgumus pasaulyje) be kitos atominės ginkluotės Ukrainos teritorijoje buvo dislokuota vien tik 130 tarpkontinentinių balistinių raketų.

Pasaulis jautėsi nejaukiai, todėl po didžiulių diplomatinių pastangų 1994 m. gruodžio 5 d. buvo pasirašytas Budapešto memorandumas, kuriuo Ukrainos valstybė įsipareigojo denuklearizuotis, o Rusija, JAV ir Didžioji Britanija įsipareigojo užtikrinti Ukrainos saugumą ir esamų sienų vientisumą.

Su tam tikromis išlygomis šį memorandumą taip pat pasirašė Kinija ir Prancūzija. Rezultatas buvo toks, kad Ukraina tapo valstybe, neturinčia atominio ginklo, o ir įprastine ginkluote gerokai nusileidžiančia agresyviai kaimynei.

Tačiau įprastai gyvenime kiekviena moneta turi dvi puses. Iš vienos pusės, dėl aktyvių Donaldo Trumpo veiksmų pasisekus denuklearizuoti Šiaurės Korėją amerikiečiai ir visas pasaulis lengviau atsikvėps. Reikalui esant bus galima paspartinti demokratizacijos procesus, padedant nuversti visam pasauliui atsibodusį diktatorių, nebijant, kad į Los Andželą ar į Niujorką atskries branduoliniu ginklu užtaisytos sparnuotosios raketos.

Iš kitos pusės, pravartu būtų prisiminti, kad tironų klika valdo šalį jau daugiau nei 70 metų, per tą laiką spėjo užaugti ištisa karta indokrinuotų į šią sistemą žmonių. Kad ir kaip būtų gaila, nėra jokių garantijų, kad, denuklearizavus šalį, nuvertus diktatorių, visi 22 mln. žmonių, nors ir gyvenančių tarsi didžiulėje koncentracijos stovykloje, stos į išlaisvintojų pusę, o ne pradės pilietinį karą. Kuo tikėtina suskubtų pasinaudoti tiek Kinija, tiek su Korėja tiltą turinti Rusija.

Tiems, kas mano, kad toks scenarijus neįmanomas, pravartu prisiminti ir mūsų pačių netolimą istoriją, kai mūsų šalis, ką tik nusimetusi penkiasdešimt metų trukusį sovietinį jungą, po keleto Sąjūdžio atstovų vadovavimo metų, niekieno nepadedama susigrąžino į beveik visus valdžios ešelonus buvusius komunistų partijos atstovus. Tarp jų buvo ir pirmasis, laisvę susigrąžinusios Lietuvos prezidentas ir aiškiai dominuojanti seimo dauguma.

Taigi, mano nuomone, klausimas, ar D.Trumpo Nobelio premijos nominaciją lydės taika, šiandien vis dar lieka atviras.