Gimė Kimas 1912 m. balandžio 15 d., Korėjos pusiasalį valdant japonams. Jo tėvas Kim Hyong-jikas (1894–1926) buvo gydomųjų žolelių prekeivis ir antijaponiško pogrindinio judėjimo įkūrėjas bei lyderis, o motina – Korėjos moterų emancipacijos aktyvistė. Abu tėvai išpažino protestantiškos krypties krikščionybę ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Nuo pat pirmųjų savo egzistencijos dienų mažasis Kimas jiems bei kitiems giminės atstovams leido suprasti, kad jo laukia didingas, visą žmoniją paliesiantis gyvenimas.

Jis itin anksti pradėjo vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Dienų dienas jis praleisdavo vartydamas "Kapitalą" (1867–1883), "Komunistų partijos manifestą" (1848) ir kitus didžio humoristo Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) sukurtus grožinės literatūros šedevrus bei gilindamasis į Kinijos kalbų paslaptis.

Naujoji Kimų šeimos atžala niekada neatsisakydavo padėti tėvams, giminaičiams ar kaimynams, o susidūręs su gyvenimo sunkumais visada nusišypsodavo. Užtekdavo jam tik praverti burną, ir it kalnų sniegas akinanti jo dantų baltuma užliedavo visą erdvę dangišku taurumu.

Atrodydavo, kad pats krikščionių Dievas nusileidęs iš aukštybių suteikė laimę pajusti žmonijai savo meilės šilumą. Žvelgdamas į vaiką, Kim Hyong-jikas jautė nepalaužiamą pasididžiavimą, tvirtą lyg grynakraujo žirgo erekciją, tačiau tuo pat metu jo galvoje sukosi šioks toks nusivylimas.

"Ką gi aš galiu duoti tokiai asmenybei, kuri pati neskatinama ir neverčiama spindi dangiškąjį tobulumą? Koks gi aš tėvas?" – mąstė gydomųjų žolelių prekeivis.

Po ilgų dvejonių jis nusprendė nusivesti mažąjį Kimą į bendruomenės bažnyčią ir parodyti jam vargonus.

"Apie šią dainą man papasakojo "Sputnik" kompanijoje dirbantis rusės ir korėjiečio vaikas Viktoras. Prieš beveik dvidešimt metų kitame pasaulio krašte vyko karas. Amerikiečiais vadinami žmonės užpuolė ispanų gyvenvietes Kubos saloje. Jie tikino suteikę salos žmonėms laisvę ir mainais pasiliko mažą salos ruožą – Gvantanamą. Šita daina apie Kubos žmonių troškimą susigrąžinti šią įlanką. Niekada nepasitikėk amerikiečiais, Kimai. Jie dar klastingesni už japonus", – pasakė Kim Hyong-jikas savo sūnui ir pradėjo dainuoti.

"Guantanamera, guajira guantaramera", – giedojo gydomųjų žolelių prekeivis bažnyčioje kartu su savo sūnumi, atjausdamas kubiečius.

Tomis dienomis Kimo gyvenimas buvo pilnas pozityvumo, o ateitis atrodė šviesi, tačiau netrukus viskas ėmė keistis. Kartą, eidami gatve, Kimai pamatė būrį žmonių, kurie susispietę žiūrėjo į kažkokį spaudos leidinį.

"Koks žavus, inteligentiškas vyriškis", – it višta karksėjo viena korėjietė, žvelgdama į JAV prezidento Thomaso Woodrow Wilsono (1856–1924) nuotrauką.

"Ir toks rimtas", – pritarė jai kita.

"Čia skelbiama, kad būtina vienodai užtikrinti mažų ir didelių valstybių politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Tai reiškia, kad Korėja gali reikalauti savo autonomijos", – iš zoologijos sodo paleisto gyvio balsu suriko kažkoks jaunuolis.

"Kas jums visiems pasidarė? Juk tai – amerikiečių prezidentas, kapitalistinės valstybės valdovas. Galėčiau lažintis, kad jis turi ryšių su Jėzų nužudžiusiais žydais ir stambiosiomis korporacijomis. Geriau semkitės išminties iš Rusijos. Ten ką tik įvyko proletariato revoliucija, po kurios sukurta socialistinė santvarka. Tai naujas žingsnis žmonijos istorijoje", – įsiutęs miniai išrėkė gydomųjų žolelių prekeivis Kim Hyong-jikas, tačiau jo niekas nesiklausė.

Spaudoje pasirodžius žinioms apie T.W.Wilsono keturiolikos punktų programą, visą Korėjos pusiasalį apėmė beprotiškas entuziazmas, kurį dar labiau pakurstė žinia, kad 1919 m. sausio 21 d. mirė paskutinysis feodalinės Korėjos valdovas imperatorius Gojongas (1852–1919).

Sklido kalbos, kad monarchas – tvirtas nepriklausomybės šalininkas. Daugeliui jo mirtis atrodė netikėta, tad netrukus imta kalbėti apie nuodus, kuriuos imperatoriui pakišo japonų agentai.

Tų pačių metų kovo 1 d. grupė intelektualų, vadovaujamų Choe Nam-seono (1890–1957), paskelbė Korėjos pusiasalio nepriklausomybės deklaraciją.

Miestuose ir kitose gyvenvietėse ėmė rinktis minios, kaltinančios japonus išnaudojimu ir diskriminacija. Vienos minios gretose buvo ir Kim Hyong-jikas su Kim Il-sungu, kurių buržuaziniai intelektualai nesiteikė pakviesti į Nepriklausomybės paskelbimo vakarėlį.

Minia buvo milžiniška, tačiau aplinkui tvyrojo taikos, ramybės ir pozityvumo aura, kurią žmonėms spinduliavo mažasis Kim Il-sungas. Visi buvo puikiai nusiteikę ir daugeliui atrodė, kad būtent šiandien jie iškovos savąją laisvę.

Staiga minia pajudėjo. Ji slinko lėtai ir užtikrintai, nedarydama jokios žalos, tačiau netrukus ją sustabdė rūstūs japonų kariai ir policininkai. Minia žvelgė į jėgos struktūrų darbuotojus, o šie – į ją.

Netikėtai maža mergaitė korėjiečių kalba sušuko: "Marš, marš, darbo klase, Iljičius jums kelia dvasią!"

Demonstrantai ėmė kuždėtis, juoktis, tačiau tarp policininkų stovėjusi rūstaus veido japonė ėmė rėkti mažylei: "Ką tu pasakei? Kokia kalba kalbėjai? Tu – japonė! Kalbėk japoniškai!"

Staiga policija ėmė brautis į minią, kad paimtų vaiką. Vienas policininkas pastūmė kažkurį demonstrantą, tada kitas maištininkas pastūmė policininką, ir užvirė tikras pragaras. Kažkas pradėjo švilpti ir sproginėti. Aplinkui aidėjo šūviai ir riksmai.

Korėjiečių revoliucionieriai ėmė lakstyti pirmyn ir atgal tarsi paklaikę, o japonai juos daužė lazdomis.

Dar tą patį vakarą japonų agentai įsiveržė į Kimų šeimos namus ir išsivedė Kim Hyong-jiką.

Kol vyko krata, vienas japonas bandė išžaginti Kim Il-sungo tetą. Mažasis sūnėnas ją užstojo ir už tai jam buvo vožta per veidą šautuvo buože.

Nuo tada Kim Il-sungas nebegalėjo sučiaupti lūpų ir žmonėms atrodė, kad jis visą laiką šypsosi.