Pasiektas antirekordas

Statistikai suskaičiavo, kad praėjusiais metais gimė tik 24,1 tūkst. piliečių. Tuo pat metu dėl pandemijos poveikio mirusiųjų skaičius taip pat pasiekė antirekordą – mirė 47,9 tūkst. gyventojų.

Ką valstybei reiškia tokia realybė?

Mažiau vaikų ir daugiau mirusiųjų – tai bendro visuomenės piliečių skaičiaus mažėjimas. Kai mažėja piliečių, mažėja mūsų bendruomenė, joje mažiau valstybės reikalais besirūpinančių, mažiau kasdien einančių į darbą, mažiau kuriančių valstybės ateitį. Mažiau darbo rankų – tai mažesnis valstybės sukuriamas bendrasis vidaus produktas, mažesnis eksportas, mažesnis vidaus vartojimas. Juk puikiai visi suprantame, kad šis vaikų skaičiaus mažėjimas nėra tolygus – vaikų nykimas ypač skaudžiai jaučiamas rajonuose ir kaimiškose vietovėse. Sovietiniais metais Lietuva sugebėjo išlaikyti savo tautiškumą vien todėl, kad kaimuose gimdavo ir į miestus traukė tūkstančių tūkstančiai moksleivių, studentų, jaunų specialistų.

Aibė rūpesčių

Besikeičianti visuomenės struktūra kelia didelių iššūkių viešajai infrastruktūrai. Iš ko mokėti pinigus vaikų darželių ir pradinių mokyklų auklėtojoms ir mokytojoms? Kaip šildyti didžiulius pastatus, kuriuos lanko vos vienas kitas vaikas? Kaip galima tikėtis išvysti jaunus ambicingus mokytojus, jeigu jie neturės ką mokyti? Kaip išlaikyti rajone vaikų gydytoją, kuris, nesulaukdamas pacientų, realiai ir skausmingai jaučia prarandantis savo kvalifikaciją?

Paradoksalu, tačiau didesniuose miestuose tie patys pokyčiai reiškia priešingas problemas – konkurenciją dėl vietų darželiuose, virtualiai besistumdančius tėvus dėl geresnės pradinės mokyklos, progimnazijos ar milžiniškus konkursus stojant į gimnazijas.

Mąžtantys jaunuolių skaičiai kelia problemų ir aukštosioms mokykloms, ir profesinio ruošimo centrams. Verslai jau vilko balsu kaukia dėl mažėjančio priėmimo į aukštos kvalifikacijos darbuotojus ruošiančias įstaigas. Nesvarbu, ar tai būtų aukštųjų technologijų specialistai, ar kvalifikuoti teisininkai, mokytojai, medikai, – visur jaučiamas tiesiog jaunų žmonių, šviežios, dirbti pasiruošusios darbo jėgos stygius.

Todėl naujausi skaičiai ir turi būti aliarmo signalas visoms politinėms partijoms.

Aliarmo signalas

Nėra darbo jėgos – nėra kam mokėti gyventojų pajamų mokesčio, niekas į bendrą „Sodrą“ nesuneša socialinio draudimo įmokų, kaip ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos neatsiranda iš niekur. Kol kas galime džiaugtis, kad pastaraisiais metais į darbo rinką įsitraukė paskutinė dar „sovietinio“ gimstamumo banga, pabaigusi aukštąsias mokyklas. Tačiau jau netrukus, artimiausiais metais, darbo rinkoje kaip niekada anksčiau pradėsime matyti didžiulę konkurenciją dėl naujų darbo rankų. Tai, savo ruožtu, mažins valstybės surenkamų mokesčių įmokas. Tada jau teks spręsti, kaip finansuoti mokytojus, medikus, iš ko mokėti pensijas.

Šią problemą dalis visuomenės grupių siūlo spręsti panaikinant migracijos ribojimus. Neva lengva būtų priimti šimtus tūkstančių baltarusių, ukrainiečių, kazachų ar net tolimųjų migrantų iš Azijos ar Afrikos. Taip, tokia galimybė egzistuoja. Tačiau po ja slepiasi tai, ką sunku pamatyti per savaitę ar mėnesį, – tai esminis lūžis visuomenėje, kai tautiškumu paremta valstybė pasikeistų iš esmės ir būtume priversti amžiams atsisakyti minties, kad Lietuva – tai Lietuvos piliečių valstybė.

Todėl naujausi skaičiai ir turi būti aliarmo signalas visoms politinėms partijoms. Visi kartu turime susėsti ir imtis radikalių, apčiuopiamai gimstamumą skatinančių ir solidžiai ir nedviprasmiškai valstybės finansuojamų priemonių. Kokios jos galėtų būti – kitą kartą.