Šiuo ekscentrišku žingsniu siekta padrąsinti, įkvėpti save ir kitus. Jų užduotis – užimti teritorijas, esančias vakariniame ir rytiniame penkių paplūdimių zonos pakraščiuose, kad vokiečių pajėgos liktų įkalintos prie jūros ir negalėtų priimti pastiprinimo.

Tokiu būdu planuota užtikrinti pagrindinių operacijos pajėgų invazijos iš jūros saugumą.

Pradėtas Europos išvadavimas iš nacizmo gniaužtų, pavadintas "Operacija: Viešpats" ("Overlord"). Dar birželio 2 d. šios operacijos architektas ir vyriausiasis jungtinių sąjungininkų pajėgų vadas Dwightas Davidas Eisenhoweris (1890–1969) savo kariams, jūrininkams ir desantininkams pasakė: "Jūs ruošiatės didžiam kryžiaus žygiui, kurį mes planavome daugelį mėnesių. Viso pasaulio akys jus stebi."

Pagrindinis sąjungininkų planas – išlaipinti beveik 7 tūkst. laivų atgabentas pajėgas penkiuose Normandijos regiono paplūdimiuose, pavadintuose kodiniais vardais: "Juta" ("Utah"), "Omaha" ("Omaha"), "Auksas" ("Gold"), "Džuno" ("Juno") ir "Kardas" ("Sword").

Vokiečių įtvirtinimai ant stačios uolos, įsiterpusios tarp "Jutos" ir "Omahos" paplūdimių, vadinami "La Pointe du Hoc". Į juos prestižinis reindžerių pulkas ropšis virvėmis, kurios su pritvirtintais kabliais bus iššautos iš raketų paleidimo įtaisų.

Sąjungininkų vadams, rengiantiems šią gigantišką operaciją, nedavė ramybės dvi problemos, nuo kurių priklausė sėkmė: oras ir Trečiojo reicho žvalgyba.

Siekiant suklaidinti vokiečius, buvo paskleista žinia, kad sąjungininkai ruošiasi išsilaipinti Kalė uostamiestyje (pranc. Calais). Šią idėją naciams įpiršo dvigubas agentas, ispanas Juanas Pujolis Garcia (1912–1988), kurį patys vokiečiai buvo apdovanoję Geležiniu kryžiumi.

Kad ši dezinformacija būtų labiau įtikinama, menininkai iš slapto propagandinio padalinio sukūrė visą kaliausių ir pripučiamų tankų bei laivų kariauną, dislokuotą teritorijose, iš kurių būtų patogu pulti Kalė.

O kad viskas atrodytų dar svariau, garsiakalbiai transliavo triukšmą, panašų į tą, kurį skleistų tikra armija bei jos technika. Maža to, buvo išplatintas gandas, kad šiai iškamšų kariaunai vadovaująs pats George‘as Smithas Pattonas Jaunesnysis (1885–1945).

Dar Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) metu šis kariškis pačiais primityviausiais šarvuočiais puolė bandito Francisco "Pancho" Villa (1878–1923) vadovaujamus meksikiečius. Vėliau su pirmuoju JAV tankų daliniu siautėjo Europoje, o Antrojo pasaulinio karo metu (1939–1945) šėlo šiaurės Afrikoje. Jis prie juosmens visada segėdavo du pistoletus ir buvo susimeistravęs kalaviją su giliausiais grioveliais kraujui nuleisti.

Teigiama, kad 1944 m. birželio 5 d. savo Trečiajai armijai jis pasakęs: "Aš pats nudėsiu tą kalės vaiką, kaip gyvatę" (turėtas omenyje Adolfas Hitleris (1889–1945).

Vokiečiams atrodė įtikima, kad toks žmogus turėtų vadovauti invazijai į Europą. Tiesa, G.S.Pattono žmonės dar parodys naciams, iš kur kojos dygsta, tačiau tai bus 1944–1945 m. žiemą, per vokiečių kontrpuolimą Ardėnuose.

Siekiant nukreipti priešo dėmesį, šimtai kaliausių buvo mėtoma iš lėktuvų lygiai vidurnaktį prieš tikrąjį britų ir kanadiečių desanto šuolį, kuris "Kardo" paplūdimio padangėje prasidėjo 00.10 val.

1.00 val. nakties virš "Jutos" paplūdimio startavo ir amerikiečiai. Nemažai parašiutininkų žuvo ne tik nuo vokiečių kulkų, bet ir nuskendo pelkėtoje teritorijoje. Nepaisant visko, pavyko užimti nurodytus taikinius ir užtikrinti išsilaipinimo iš jūros zonos sparnų saugumą.

Maždaug 2.40 val. vokiečių karo lauko maršalą Karlą Rudolfą Gerdą von Rundstedtą (1875–1953) pasiekė žinios apie kautynes. Jis galėtų atsiųsti pastiprinimą, tačiau neturi tiesioginio A.Hitlerio įsakymo ir negali jo gauti, mat nenori žadinti miegančio fiurerio, kurio ir taip ūmus charakteris pastarosiomis dienomis tapo nebepakenčiamas.

3.15 val. užeigos "Cafe Gondree" savininkai, prancūzų sutuoktinių pora Therese ir Georges‘as, atidarė savo įstaigos duris, kad pasveikintų britų desantininkus. Prie užeigos stovėjo tiltas (vienas objektų, kurį desantininkai turėjo užimti), ir šie su Prancūzijos pasipriešinimu ryšius palaikantys verslininkai perdavė informaciją apie jo gynybą britų žvalgybai.

4.40 val. K.R.G. von Rundstedtas (1875–1953) nusprendė nebedelsti ir savarankiškai davė įsakymą pulti, tačiau jį atšaukė Alfredas Josefas Ferdinandas Jodlis (1890–1946). Jo manymu, geriau palaukti, kol fiureris išsimiegos.

5.30 val. sąjungininkų laivai pradėjo vokiečių įtvirtinimų apšaudymą. Po keturiasdešimties minučių prisidėjo ir lėktuvai. Dėl prasto oro bombos beveik nepadarė jokios žalos "Omahos" paplūdimio objektams.

6.30 val. ryto prasidėjo pagrindinė operacijos dalis – išsilaipinimas paplūdimiuose. Puolime dalyvavo ne tik kelios dešimtys tūkstančių karių, bet panaudota ir technikos naujovė – specialiai modifikuoti tankai, pritaikyti plaukimui.

Visuose paplūdimiuose išsilaipinančių kareivių patirtis itin skirtinga. Didžiausi sunkumai teko išsilaipinusiems "Omahos" paplūdimyje. Net 27 plaukiojantys tankai (iš 29) nuskendo, o vokiečių pasipriešinimas buvo stipresnis, nei tikėtasi.

Tarp išgyvenusiųjų "Omahos" pragarą buvo karo fotografas Robertas Capa (1913–1954). Jis užfiksavo 106 kadrus, iš kurių pavyko išryškinti tik 11. Jo nuomone, "Omaha" yra pats bjauriausias paplūdimys pasaulyje.

Kituose paplūdimiuose situacija buvo geresnė dėl didesnės bombardavimo padarytos žalos ir vidutiniško arba visai menko vokiečių pasipriešinimo, nereikalavusio itin didelių aukų.

Nors 7.40 val. fiureris vis dar miegojo, Berlyno radijas pranešė apie sąjungininkų parašiutininkų atakas Prancūzijoje.

9.05 val. Jis pagaliau pabudo. Naujienos iš Normandijos jo nei nustebino, nei pribloškė. Jis tebemanė, kad tikroji ataka dar tik prasidės Kalė uoste, o čia – spektaklis dėmesiui nukreipti.