Pamenu, kai prieš septynerius metus baigiau gimnaziją, ir pačiai buvo šiokios tokios baimės. Čia švelniai pasakius. Naktį prieš lietuvių kalbos egzaminą nepavyko užmigti, o atėjusi jo laikyti maniau, kad pamiršau absoliučiai viską, ko išmokau per 12 metų. Jį rašydama jaučiausi taip, tarsi levituočiau ant debesies, o į ausį man sava kalba burtažodžius šnabždėtų nežemiškos būtybės. Turbūt nė nereikia sakyti – užtrenkus mokyklos duris maniau, kad griuvo gyvenimas, nes niekur nebeįstosiu. Vėliau paaiškėjo, kad galėjau nesijaudinti. Iš to žinių patikrinimo surinkau 94 balus – keliais daugiau negu iš istorijos, keliais mažiau negu iš anglų. Kiek pyko lietuvių kalbos mokytoja, kad ne šimtą gavau, bet iš esmės istorija baigėsi laimingai.

Šia tragikomiška patirtimi dalijuosi tam, kad nuraminčiau. Jei daugiau ar mažiau sąžiningai mokėtės, perskaitėte bent pusę privalomos literatūros ir mokate taisyklingai parašyti sudėtinį sakinį, jūsų smegenys visą likusį darbą greičiausiai atliks už jus. Svarbu kuo mažiau joms trukdyti, ir tiek. Panašiai yra ir dėl kitų dalykų žinių patikrinimų – stebuklų (teigiama ar neigiama prasme) retai pasitaiko. Juolab kad, besiruošiant valstybiniams egzaminams, pamokose nagrinėjamos ankstesnių egzaminų užduotys. Taigi, vargu ar nutiks taip, kad atėję į egzaminą sulauksite krūvos klausimų, kurie, atrodo, skamba kaip lietuvių kalba, bet suprasti nepavyksta nė žodžio.

Niekas netrukdo džiaugtis nei parkuose sužaliavusia žole, nei draugų klegesiu. Į duris septintą vakaro juk nesibeldžia matematikai, lituanistai ar istorikai su fakelais ir vadovėliais.

Žinoma, sunkoka išvengti kolektyvinės panikos, kuri net ir adekvačius mokinius paverčia nerimastingais zombiais pajuodusiais paakiais. Ir, tiesą sakant, čia šiek tiek kalti ir mokytojai. Suprantu, kai dvylika metų mokai klasę, norisi, jog tavo įdirbis atrodytų reikšmingas ir didus. Taip, be abejo, ir yra. Tačiau ne kiekvienam identiškai reikšmingi tie patys dalykai. Suprantama, jei mokinys nusitaikęs į farmacijos studijas, jam svarbus chemijos egzaminas. Arba, jei žmogus savo ateitį mato Harvarde, greičiausiai jam aktualūs visi pažymiai ir egzaminų balai. Bet pastarieji turbūt ir nebūna tie, kurie dėl pro šalį bėgančio pavasario burbėtų garsiausiai.

Taisyklė, kad tiek baigiamaisiais egzaminais mokykloje, tiek sesijomis universitete (jei į tokį pavyksta įstoti), tiek darbdavio prašymais elementariai vykdyti savo pareigas labiausiai piktinasi patologiniai tinginiai. Tie, kurie bet kokią užduotį, atitraukiančią nuo prokrastinacijos, laiko savo teisių pažeidimu. Pastariesiems noriu pasakyti vieną dalyką. Dėl to, kas jiems atrodo svarbu, kai kurie nepamato ir daugiau negu bundančios gamtos. Žmonės praleidžia senelių laidotuves, vaikų pirmuosius žingsnius ar bičiulių vestuves. Ne man spręsti, kiek tai išmintinga, bet kiekvienas gali pasirinkti savo prioritetus. Niekas netrukdo džiaugtis nei parkuose sužaliavusia žole, nei draugų klegesiu. Į duris septintą vakaro juk nesibeldžia matematikai, lituanistai ar istorikai su fakelais ir vadovėliais.

Ir, tiesą pasakius, jei žmogus apdovanotas charizma, darbštumu bei talentu kokioje nors srityje, egzaminų rezultatai iš esmės nekeičia jo tolesnio gyvenimo. Jei tikite, kad šias savybes turite, eikite ir džiaukitės gyvenimu, nes niekam, išskyrus save, nesate nieko skolingi. Tik prisiminkite, nors šiandien gal ir atrodo kitaip, o savos problemos kiekvienam labiausiai skaudančios, valstybiniai egzaminai – tikrai nei paskutinis, nei sunkiausias jūsų gyvenimo išbandymas. Na, žinoma, jeigu nemirsite nuo egzaminų keliamo streso. Kita vertus, tada turbūt bent įeisite į istoriją kaip pirmasis toks.