Padidėja politinis aktyvumas – šiuo metu streikuoja ar ruošiasi protestuoti visi, kas netingi. Belieka atsakyti į vieną klausimą, ar yra partija, kuri gali nepasitenkinimu alsuojančias liaudies mases pakreipti reikiama kryptimi – revoliucijos link? Ir čia didžiajam vadui teks nusivilti. Niekas šiais laikais nebenori kuklios miesčioniškos gerovės aukoti dėl penkmečio ar dešimtmečio revoliucinių kovų ir pertvarkymų. Geriau eilinį kartą viltis, kad gerovės valstybė yra tolimas nostalgijos "prie ruso buvo geriau" aidas, ir džiaugtis, kad pasirinktos priemonės šiam tikslui neprimena karinio komunizmo ar Didžiojo valymo (1937-ieji, SSRS) laikų.

Nors apie naują vadą, kuris galėtų iškilmingai tarti, kad yra tokia partija, galinti paimti valdžią, jokie pranašai neliudija savo ištarmėmis. Dėl to belieka tikėtis, kad politinių naujokų, anot politologo Mažvydo Jastramsko, engiamos liaudies masės į Seimą išrinks mažiau nei 58 proc. Čia ir išsipildys (arba ne) buvusios švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės vizija apie ateities mokyklą be namų darbų. Rinkimai – pats elementariausias pilietiškumo kontrolinis darbas, kurio užduotis norint sėkmingai įveikti būtina atlikti nemažai namų darbų: pasirinkti politinę partiją, pasidomėti jos programa, stebėti jos lyderių veiklą ir t. t. Be jokios abejonės, tam reikia laiko ir pastangų bei suvokimo, kad politiniai įsitikinimai neatsiranda per vieną dieną. Protesto balsas – tai pasirinkimas be argumentacijos arba neatlikus namų darbų.

Kita vertus, į pagalbą galima pasitelkti metodinę priemonę "Mokinio individualios pažangos vertinimas" (2018) ir pabandyti atsakyti į kai kuriuos kylančius klausimus. Kokie įgūdžiai yra būtini, kad atsakingai balsuotume rinkimuose? Kaip išmatuoti šiuos piliečio įgūdžius ir kaip pamatyti piliečio pastangas siekiant tobulinti demokratiją Lietuvoje? Atsakymą vėl tyliai sufleruoja M.Jastramskas. Tik 3 proc. Lietuvos rinkėjų švietimą laiko svarbia problema, vadinasi, artėjančiuose rinkimuose didelių revoliucinių pokyčių tikrai nepamatysime.

Dėl to verta įsiklausyti į istoriko Andrzejaus Walickio žodžius apie padėtį Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo: "Svarbu buvo įbauginti ir paralyžiuoti šviesius Rusijos žmones, proteguoti beraščius, už viską dėkingus Stalino režimui, skatinti jų primityvius nacionalistinius instinktus ir antiinteligentiškus jausmus, padaryti juos įrankiu, tinkamu sistemiškai griauti bent minimaliai nepriklausomą mintį."

Ar per ketverius metus įvyko kokybinis rinkėjų mąstymo pokytis? Ar toliau Lietuvos likimą lems pilietiniai beraščiai ir mažaraščiai? Juk žvelgiant iš buities kasdienybės perspektyvos, lengviausia pasakyti, kad Seime – visi vagys. Tik tuomet lieka vienas klausimas – kieno valios pastangomis jie atsirado Seime? Pilietiškumas ir politika yra patys nereikalingiausi dalykai gyvenime iki tos akimirkos, kol nepradedama diskutuoti apie naujų mokesčių įvedimą.

Rinkimai – pats elementariausias pilietiškumo kontrolinis darbas, kurio užduotis norint sėkmingai įveikti būtina atlikti nemažai namų darbų.

Tačiau yra ir viena gera naujiena. Kad ir kaip pasibaigtų 2020 m. rinkimai, 2021-ųjų rudenį galėsime pasidžiaugti keturių dienų ilguoju savaitgaliu – nuo spalio 30-osios iki lapkričio 2-osios – ir ramiai paleisti vėjais porą šimtų milijonų eurų. Maždaug tiek kainuoja viena nedarbo diena valstybei. Ir tai padarysime be didelės sąžinės graužaties, juk švietimo profsąjungos po dviejų valandų įspėjamojo streiko bet kuriuo atveju sutiks su dvigubai mažesne suma.

Tačiau ilgasis savaitgalis rudenį turi du aspektus. Viena vertus, tenka prisiminti peliuko Surskio Mauzeriui kažkada išsakytą juodąją išmintį apie ilguosius savaitgalius: dvi dienas gėriau, trečią dieną išsiblaiviau, o ketvirtą – jau norėjosi į darbą. Eilinis pilietis per artimiausius porą metų blaiviau gyventi tikrai nepradės ir policijos reidai tomis dienomis tikrai pasiteisins. Kita vertus, juk minėsime (?!) Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas. Kyla paprastas klausimas, ar nedarbo dienos tikrai padės pasijusti tūkstantmetės tradicijos dalimi, o gal paskatins tik apdairiau planuoti atostogas šiltuose kraštuose? Ši akimirka atsiskleidžia visą švietimo politikos dramą. Politikai kartais kuria tikrovę, kuri neturi realaus pagrindo arba jis yra abejotinas. Dėl to atsiradusias suvokimo spragas, pavyzdžiui, apie Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų prasmes, vėl bandysime užpildyti integruotomis ugdymo programomis, o gal eilinį kartą laisvadieniais pataikausime beraščiams ir mažaraščiams dėl per didelio mokymosi krūvio? Peršasi išvada, kad ir kokias ugdymo programas įvesime, kad ir kokius kvalifikacinius reikalavimus kelsime mokytojams, jų tikslas yra vienas – beraščiai ir mažaraščiai turi jaustis gerai.

Belieka klausti, ar mokytojų bendruomenė turi intelektinių pajėgų priešintis tokiems ir panašiems sprendimams, nes kiekvienas pralaimėjimas yra dar viena ataskaita, kurią reikės parengti. Ar yra Lietuvoje politinė jėga, kuri vertina realias žinias ir įgūdžius, o ne įvairiomis spalvomis išmargintus liudijimus apie valią ir pastangas siekiant suvokti V.Lenino veiklos prieštaringumą? Dėl to pasirašyta kolektyvinė sutartis eilinį kartą verčia abejoti, ar profsąjungų judėjimas įgyvendina jam suteiktas konstitucines teises.

Tačiau grįžkime prie V.Lenino, kuris labai mylėjo knygas ir, anot legendų, vaikystėje jas gynė nuo puolančių žąsų. Revoliucinės situacijos nėra. Yra tik pasistumdymas prie būsimo lovio su politinės reklamos elementais. 2020-ųjų ruduo parodys, ar eilinis Lietuvos pilietis bandė atlikti namų darbus, ar tik eilinį kartą aiškino, kad nieko nebuvo užduota. O gal vietoj tradicinio balsavimo pasiūlyti kaupiamąjį balsavimą per ketverius metus? Jo rezultatus sudedant su kas mėnesį skelbiamais partijų ir politikų reitingais.