Suprantama, kad tiems, kurie dažnai labiau nei savo kiemu rūpinasi kiekvieno mirguliuojančio televizijos ekrane ar laikraščių puslapiuose dienotvarke, žinia apie garsesnių porų santykių krizes prilygsta ant galvos nukritusiai Hirošimos bombai. Dar neseniai tiedu įsimylėjėliai specialiai užsakytose fotosesijose pozavo susikibę už rankučių, o štai ėmė ir pasiekė teismą skyrybų dokumentai! Tuomet pasipila verksmingi komentarai su kaltinimo gaidele – "taip gražiai atrodote kartu, o neišsaugojot šeimos!", "iš gero gyvenimo nebežinote, ko norėti" ir visaip panašiai. Tačiau visas šitas šaršalas, kuriuo reaguojama į tokius dalykus, atskleidžia nelabai jau smagių dalykų apie mūsų visuomenę.

Pirmiausia, turbūt ir bėriui aišku: jei žmonės po kelerių, keliolikos, o kartais net ir keliasdešimties metų, praleistų drauge, nusprendė, kad jiems ne pakeliui, tai tas sprendimas atsirado ne per vieną dieną, netinkama koja išlipus iš lovos. Paprastai iki skambučio skyrybų advokatui ne kartą ir ne du kalbamasi, baramasi, susitaikoma, negebant susikalbėti vieniems į pagalbą pasitelkiamas ir terapeutas. Juk pas mus apskritai sprendimas skirtis, ypač jei pora turi vaikų, dažnai taip demonizuojamas net ir artimiausių žmonių, kad metų metais stengiamasi visais būdais lipdyti byrančius santykius. Gaila, bet ne visada tai padeda.

Vien iš svetimų žmonių ūgio santykio ar nuotraukų albumų spręsti, kiek pora graži ir tobula – taip pat kvaila, kaip žavėtis plastikiniais muliažiniais vaisiais.

Ir paradoksalu, kad kol tie sutuoktiniai mina visus pragaro ratus, iki paskutinio lašo bandydami išgelbėti šeimą, aplinkiniai žvelgia į idiliškas jos nuotraukas ir dūsauja – kokia tobula pora! Dargi ir patys jausdamiesi šiek tiek nevykėliais, naiviai tikėdami, kad svetima meilė, šlovė ir turtai – visuomet tikri ir nesibaigiantys. Nors "žvaigždūnų" renginiuose prie fotosienelių spindintis auksas ir gėlių žiedai realybėje neretai žėri ir kvepia kitkuo. Nes tikrovė ta, kad su labai mažomis išimtimis dviese kuriant gyvenimą pykstasi visi. Būna, ir įsiėda vienas kitam iki gyvo kaulo tiek, kad kyla noras mesti į savo antrąją pusę kokį sunkesnį namų apyvokos daiktą. Na, ar bent užsidaryti kitame kambaryje tam, kad negirdėtum erzinančio jo ar jos kvėpavimo. Vieni geba laiku ir išmintingai savąsias problemas išspręsti, kiti pasirenka versti naują bei švarų puslapį. O treti...

Neseniai diskutavome apie santykius su vienu labai protingu gydytoju, kai jis apibūdino žmones, kuriuos vadina sociumo vergais". Tai tie, kurie atlieka visuomenei pačių sau užsikrautą vaidmenį – stepfordiškai idealios žmonos ar rūpestingo vyro. Kol kiti jų klausia paslapčių, kaip kurstyti aistrą ir meilę, už uždarų durų jie negailestingai pliekiasi. Su ašaromis, isterijomis, o kartais ir švysčiojančiais kumščiais. Arba gyvena šaltojo karo nuotaikomis. Bet viešumoje toliau šypsosi, nes baiminasi, o ką gi pagalvos žmonės?

Ir todėl iš viso galvoti reikėtų nebent apie savo pačių meilės reikalus. Nes vien iš svetimų žmonių ūgio santykio ar nuotraukų albumų spręsti, kiek pora graži ir tobula, – taip pat kvaila, kaip žavėtis plastikiniais muliažiniais vaisiais. Nes jie negenda ne be priežasties.