Kalbant apie Lietuvą, man ypač svarbu, ką #MeToo banga atskleidė apie aukštojo mokslo institucijas. Aukštosios mokyklos – tam tikros laboratorijos, kur jauni žmonės virsta subrendusiomis asmenybėmis, visaverčiais valstybės piliečiais arba priešingai – nusivilia sistema, aplinka, gal net praranda tikėjimą pačia valstybe. Tos laboratorijos gali būti ganėtinai uždaros, stipriai veikiamos viduje vystytų tarpusavio ryšių, elgesio kanonų. Apskritai švietimo įstaigos, ligoninės, globos, senelių ar vaikų namai, armija, net kalėjimai yra tam tikras lakmuso popierėlis. Tai pasauliai su savo taisyklėmis ir vidiniais santykiais, bet kartu jie gana aiškiai atspindi platesnes visuomenės normas ir tendencijas.

Taigi ką atskleidė #MeToo judėjimo banga apie Lietuvos švietimo institucijų aplinką? Pirmiausia tai, kiek dar autokratinių, despotizmu grįstų ugdymo tradicijų čia yra išlikusių. Tos tradicijos sovietinio bloko valstybėse buvo diegiamos daugybę metų ir veikė visą kultūrą, bendravimą. Autokratinio ugdymo principus geriausiai atspindi plačiai suvešėjusi priverstinio auklėjimo ir perauklėjimo zonų, baudžiamųjų lagerių, darbo stovyklų, pataisos kolonijų ir pan. subkultūra, kur fizinė ir psichologinė prievarta buvo pagrindiniai auklėjimo ir kontrolės įrankiai. Savo ruožtu ši tradicija per bendrabučius, kareivines, stovyklas ir t. t. plito už ypatingųjų perauklėjimo zonų ribų ir skverbėsi į įprastas mokyklas, kitas švietimo įstaigas.   

Tokio ugdymo paveldas iki šiol puikiai atsispindi kalboje – paradoksaliai, ji rodo tiesiogines jungtis tarp skirtingų kartų atstovų ir net skirtingose barikadų pusėse atsidūrusių oponentų. Štai profesorius sako studentei, jog uždengs jai veidą pagalve ir išprievartaus tam, kad galėtų kažko išmokyti. Kaip du vandens lašai panašią retoriką naudoja jau kitos kartos žmogus, to paties profesoriaus studentas, smerkiantis profesorių. Aukštosios mokyklos atstovas interviu žiniasklaidai komentuoja: „Nebūsiu jo mergaitė“, o tai iš esmės reiškia žemiausios kastos kalinį. Norėdamas fotorealistiškai tapantį studentą pamokyti geriau tapyti, profesorius jo klausia: „Gal tu esi pederastas?“ Ir tai yra veik tiesioginė  aliuzija į 1962 metus, kai gerklingas SSRS lyderis Nikita Chruščiovas lygiai tokiais pat žodžiais auklėjo jaunus dailininkus modernistus parodoje Maneže. Lyderiui nepatiko dailininkų darbai, todėl jis taip kreipėsi į jaunimą: „Jūs pederastai ar normalūs bernai?“ Ir atsisukęs  į dalininką Borisą Žutovskį grasino: „Numausim tau kelnes ir paklupdysim ant dilgėlių. Turėsi klūpėti, kol pasitaisysi ir ko nors išmoksi.“

Tokio auklėjimo esmė – psichologiškai palaužti kitą žmogų, brutaliai primesti savo galią. Seksualinis aspektas yra tik sudėtinė tokio modelio dalis, tik dar viena galios demonstravimo priemonė. Ir visuomet tokio modelio viršūnėje yra koks nors didysis autoritetas – lyderis, genijus, vadas, turintis teisę vienu rankos mostu ciniškai surūšiuoti žmones į vertingus ir beverčius, iškelti į aukštumas ar sumaišyti su purvu. Taip neva grūdinami stipriausieji.

Ir dar vienas aspektas.  Daug diskutuojama, kodėl jauni žmonės pasiduoda autokrato galiai, įsivelia į santykius, kurie yra žeidžiantys, skaudinantys ar traumuojantys. Į aukštąsias mokyklas ateinantys žmonės jau iš anksčiau (galbūt šeimų, ikimokyklinių įstaigų ar mokyklų) atsineša įskiepytą norą įtikti autoritetui, nekritišką tikėjimą juo ir manymą, jog, norint ko nors pasiekti, turi atiduoti duoklę galimybes atversiančiam vartininkui. Tai reiškia, kad Lietuvoje jauniems žmonėms trūksta tikėjimo, kad jų gabumai, žinios ir talentai, o ne gebėjimas kam nors įsiteikti ir paklusti gali atverti bet kurias duris.

Kiekvienas, atsinešantis tikėjimą, jog kelias į sėkmę tiesiogiai siejasi su kokio nors galią turinčio autoriteto malone, jau yra tam tikros korupcinės, autokratinės kultūros dalis. Kaip ir galios pozicija piktnaudžiaujantys autoritetai tikrai yra ne monstrai, o tos pačios korupcinės, autokratinės sistemos aukos ir ambasadoriai.

#MeToo banga Lietuvoje ardo dešimtmečiais diegtas autokratinio ugdymo normas, skaldo vergišką tikėjimą autoritetais. Labai noriu tikėti, kad šiame kontekste įsižiebusios diskusijos apie švietimo institucijas, studentų ir dėstytojų bendravimą, profesinę etiką, galios ribas padės geriau suvokti ir pagaliau išguiti iš Lietuvos ar bent jau iš švietimo institucijų atgyvenusią dedovščinos kultūrą ir korupciją.