Mohamedo tėvas buvo teisininkas, išmanantis tiek religinę, tiek pasaulietinę teisę. Teigiama, kad jis buvo griežtas, reiklus ir uždaras. Mohamedo motina ištekėjo vos keturiolikos. Ji taip pat buvo gana išprususi, o jos dukterys vėliau sėkmingai kopė karjeros laiptais.

Manoma, kad augdamas Mohamedas daug laiko praleisdavo namuose ir mažai kontaktavo su bendraamžiais. Jo ateitis buvo siejama su inžinerija ir architektūra, tačiau dabar niekas negali pasakyti, ar šie planai buvo grįsti nuoširdžiais paties Mohamedo troškimais.

Žlungant Sovietų Sąjungai, jaunasis musulmonas išvyko į Vokietiją kelti savo kvalifikacijos. Griuvus Berlyno sienai, dauguma vakariečių džiaugėsi ne tiek marksizmo idėjų pralaimėjimu, kiek abstrakčios branduolinės grėsmės eliminavimu.

Šlykštus Ruandos genocidas, Rusijos siekis pažaboti Čečėniją ir etnine bei religine neapykanta atskiesti karai Balkanuose daugeliui išsilavinusių ir sočių vakariečių tebuvo tolimos, jų neliečiančios negandos, kurios neprilygo klimato kaitos problemoms, princesei Dianai (1961–1997) ir Billo (1946) bei Monicos (1973) santykiams.

Prabilta apie istorijos pabaigą, laisvosios rinkos ekonomikos, demokratijos ir liberalizmo pergalę.

"Nuo šiol visi karai ir konfliktai bus sprendžiami naudojant diplomatiją ir dialogą, o kariuomenė ir ginklai padės įgyvendinti humanitarinius tikslus", – mąstė standartinis, išsilavinęs, šiek tiek antsvorio turintis vakarietis.

Kol vieni Žemės gyventojai mėgavosi ekonomikos klestėjimu, skandalais ir kokainu,  kūrė išmaniąsias technologijas, kiti siekė užpildyti materialinės gerovės atvertą dvasios tuštumą. Kokį gyvenimo kelią, auštant naujajam tūkstantmečiui, galėjo pasirinkti musulmonas Mohamedas? Kas galėjo suteikti jauno žmogaus egzistencijai prasmę Britney Spears (1981) dainų užvaldytame pasaulyje?

Atvykęs į Vokietiją, Mohamedas įsikūrė vyresnio amžiaus vietinės poros namuose, tačiau po kelių mėnesių šeimininkai jį išvarė. Porai buvo nepriimtinas Mohamedo uždarumas, be to, jis šiurkščiai elgėsi su šeimininkų dukra. Ji buvo jauna, neištekėjusi, tačiau jau augino vaiką.

Gyvendamas svetimame krašte Mohamedas darėsi vis religingesnis. Jis užsiaugino barzdą, laikydavosi pasninko, niršo dėl JAV, Izraelio ir Egipto politikos bei pradėjo lankytis prastos reputacijos mečetėse. Jose jis susipažino su dar keliomis, vietos gyvenime nerandančiomis sielomis. Greitai užsimezgė draugystė.

1994 m. miesto planavimo paslaptis tyrinėjantis Mohamedas išvyko į Siriją rinkti informacijos savo darbui apie Alepo gyvenvietę. Sirijoje jis sutiko jauną palestinietę. Ėmė megztis kažkas panašaus į meilės romaną, tačiau mergina buvo pernelyg savarankiška ir nepriklausoma, tad santykiai netrukus nutrūko.

1995 m. rudenį Mohamedas grįžo į Hamburgą, kad prisijungtų prie piligrimų planuojamos kelionės į Meką. Prasidėjo kelerius metus trukęs blaškymasis po Artimųjų Rytų šalis.

Iš pradžių Mohamedas kartu su draugais netgi planavo vykti į Čečėniją ir kariauti su Rusija, tačiau likimas 1999 m. lapkritį juos atvedė į Afganistaną.

Šimtmečius karų ir negandų draskomame krašte jie susipažino su ambicingos ekstremistinės organizacijos nariais. "Baze" save vadinanti grupuotė jau buvo paskelbusi karą Izraelio žydams ir JAV kryžiuočiams bei surengusi keletą kruvinų išpuolių Jemene, Saudo Arabijoje, Kenijoje ir Tanzanijoje.

Afganistaną valdantis Talibano režimas organizacijos vadams suteikė politinį prieglobstį. Čia jie galėjo gyventi, rengti naujokus ir ruošti žabangas nieko neįtariantiems bedieviams. Greitai Mohamedas ir jo bičiuliai gavo progą susipažinti su svarbiausiais organizacijos asmenimis.

Vienas jų buvo Mohamedo tėvynainis, suktas, akinius nešiojantis egiptietis, priklausęs slaptajai Egipto musulmonų brolijai. Kitas priminė vakariečių Kalėdų Senelį. Jis augino ilgą, žilą barzdą, o jo akys bei faunams būdinga šypsena skleidė visa kas gyva žudantį nuožmumą, kurį galima palyginti nebent su radiacijos skleidžiama jėga.

Žilabarzdis buvo turtingiausio Saudo Arabijos žmogaus, prieš trisdešimt dvejus metus mirusio statybų magnato sūnus. Jis maloniai priėmė Mohamedą ir kitus atvykėlius ir vis pasakojo apie savo dalyvavimą Afganistano ir sovietų kare. Prisiminė jis ir savo dvasinį vedlį, palestinietį Abdullah Yusufą Azzamą (1941–1989), kurį vežęs automobilis buvo susprogdintas prieš beveik 10 metų.

Atvykėliai domino grupuotės vadus, nes jie ne vienerius metus gyveno Vakaruose, išmanė vietinius papročius, gebėjo kalbėti angliškai ir nepastebimai įsilieti į aplinką.

Staiga žilabarzdis paklausė savo svečių: "Ar norėtumėte dalyvauti išskirtiniame žygyje? Ši užduotis – labai pavojinga. Jos įgyvendinimui prireiks kruopštaus planavimo, tvirtos valios ir beprotiškos drąsos, tačiau atlygis už padarytą darbą bus milžiniškas."

Tai ištaręs, žilabarzdis nusišypsojo ir pirštu parodė į viršų, bandydamas svečiams gestu pasakyti, kad dovanos už padarytą darbą bus paties Dievo siųstos. Išklausę idėjos detales, svečiai nutilo.

Vėliau vienas jų prakalbo: "Mums didelė garbė, kad planuodami šios svarbios užduoties įgyvendinimą pagalvojote apie mus. Apie Niujorką žinome išties nemažai, tačiau beveik nė vienas neturime žinių, reikalingų lėktuvo valdymui."

Užsimerkęs žilabarzdis, klausydamasis svečių gražbyliavimo, linkčiojo, o kalbėtojui nutilus ištarė: "Tai – nesunkiai ištaisoma."