- Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Dar praėjusių metų pradžioje pagrindinė įmonių augimą stabdanti priežastis buvo darbuotojų trūkumas – su šia problema Lietuvoje susidūrė beveik kas trečia įmonė. Šiandien stebime jau kitokio pobūdžio problemą. Laisvų darbo vietų užregistruota mažiausiai per dešimtmetį, o nedarbo lygis pradėjo didėti.
Įdomu tai, kad prieš pusantrų metų buvo registruota rekordiškai daug laisvų darbo vietų – per 30 tūkst. Tuo pat metu Užimtumo tarnyboje buvo užregistruota daugiau nei 150 tūkst. bedarbių, kurie niekaip negalėjo arba nenorėjo užimti tų laisvų darbo vietų.
Kodėl net tuomet, kai rekordiškai didelė dalis įmonių negalėjo surasti darbuotojų, nedarbo lygis vis tiek siekė apie 6 proc.? Daugelyje pažangių Vakarų valstybių nedarbo lygis taip pat buvo panašus ar net didesnis nei Lietuvoje, tačiau yra ir siektinų pavyzdžių. Šiuo metu Norvegijoje nedarbo lygis siekia 3,6 proc., Čekijoje – 2,6 proc., o Šveicarijoje tik 2 proc.
Dar viena aukšto struktūrinio nedarbo priežastis yra darbas šešėlyje (dažniausiai savarankiškas, o ne samdomas), tuo pat metu naudojantis ir socialinėmis išmokomis bei lengvatomis.
Deja, Lietuvoje turime ryškią taip vadinamą struktūrinio nedarbo problemą – atotrūkį tarp rinkos poreikių ir bedarbių galimybių. Dėl to vienu metu daugeliui įmonių trūksta darbuotojų, bet tūkstančiai bedarbių negali susirasti darbo.
Kartais taip atsitinka dėl geografinės atskirties – bedarbiai gyvena ne ten, kur įmonėms labiausiai trūksta darbuotojų ir neturi galimybių arba noro keisti gyvenimo vietą ar kasdien keliauti didelius atstumus.
Dar viena aukšto struktūrinio nedarbo priežastis yra darbas šešėlyje (dažniausiai savarankiškas, o ne samdomas), tuo pat metu naudojantis ir socialinėmis išmokomis bei lengvatomis. Šį polinkį iš dalies atskleidžia faktas, kad Užimtumo tarnyboje registruotų bedarbių yra keliasdešimčia tūkstančių daugiau nei jų randa Valstybės duomenų tarnybos atliekami darbo rinkos tyrimai.
Vis tik svarbiausia priežastis yra tinkamų įgūdžių, žinių ir gebėjimų trūkumas. Lietuva yra viena pirmųjų Europos Sąjungoje pagal tai, kokia dalis gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Deja, aukštasis išsilavinimas, ypač prastos kokybės, neužtikrina užimtumo. Daugelis pakankamų bazinių gebėjimų mokykloje neįgijusių abiturientų save darbo rinkoje realizuotų daug geriau tapdami šaltkalviais, slaugytojais, elektrikais ar tinkuotojais, nei bet kokia kaina siekdami aukštojo mokslo diplomo. Deja, neretai aukštojo mokslo institucijos įteikia diplomą, nesuteikdamos adekvataus išsilavinimo ir kvalifikacijos.
Tačiau net ir nepasisekus su formaliuoju išsilavinimu, šiandien kaip niekad yra daug galimybių gilinti žinias ir įgyti naujų kompetencijų. Vien Užimtumo tarnyba siūlo šimtus nemokamų formalių ir neformalių ugdymo programų, padedančių įgyti įvairiausias kompetencijas – nuo betonuotojo iki programuotojo.
Vis tik svarbiausia priežastis yra tinkamų įgūdžių, žinių ir gebėjimų trūkumas. Lietuva yra viena pirmųjų Europos Sąjungoje pagal tai, kokia dalis gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą.
Valstybės duomenų tarnyba skelbia, kad trečiąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis padidėjo iki 6,2 proc. ir buvo puse procentinio punkto didesnis nei prieš metus. Nors užimtų gyventojų skaičius vis dar augo, laisvų darbo vietų skaičius nukrito į žemiausią lygį per pastarąjį dešimtmetį. Ši tendencija nėra labai netikėta – kas antra įmonė dabar jau skundžiasi ne darbuotojų trūkumo, o nepakankamos paklausos problema. Todėl tikėtina, kad šiemet ir kitais metais stebėsime ir toliau didėjantį nedarbo lygį.
Tačiau senėjančioje ir mažėjančioje Lietuvoje nuolat bus opi kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problema. Iš dalies šią problemą spręs įsibėgėjanti automatizacija, robotizacija ir dirbtinio intelekto įdarbinimas. Tai matome jau dabar – per dešimtmetį Lietuvos pramonėje dirbančiųjų skaičius sumažėjo, tačiau gamybos ir eksporto apimtys padvigubėjo.
Dar vienas demografinių ir darbuotojų trūkumo problemų sprendimo būdų, kuriuo naudojasi daugelis pažangių valstybių, yra imigracija. Lietuvoje pastaruosius kelerius metus grynoji imigracija jau buvo teigiama. Deja, dažniausiai tai buvo žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, rečiau padėję įmonėms, kurioms trūksta programuotojų ir inžinierių.
Kai kurių Europos Sąjungos šalių patirtis rodo, kad be tinkamos atrankos, kvalifikacijos tobulinimo ir integracijos politikos, vietoje abipusės ekonominės naudos atsiranda nepageidaujami šalutiniai efektai. Pavyzdžiui, Švedijoje gimusių gyventojų nedarbo lygis siekia apie 3,5 proc., o ten gyvenančių, bet gimusių užsienyje – per 15 proc.
Taigi, ateityje darbuotojų trūkumo problemą teks spręsti įvairiomis priemonėmis, bet pirmiausia teks tobulinti švietimo ir perkvalifikavimo programas, skatinti ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų nuolatinį mokymąsi.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Juoda – tai balta2
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos daugumos turėjo nė kiek nenustebinti kreivais minčių vingiais ne pirmąkart pasižyminčio Rusijos atstovo V. Nebenzios kritika dėl naujai parengto rezoliucijos projekto, šįkart liečiančio bosnių musulmonų gen...
-
Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energija
Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas per metus išaugo 2,9 proc., o palyginti su paskutiniuoju 2023 m. ketvirčiu jis padidėjo 0,8 proc. Didžiausią teigiamą įtaką BVP pokyči...
-
Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas4
Rinkimai demokratinėje valstybėje – tai pirmiausia visuomenės brandumo įvertinimas, tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek laisvos Lietuvos piliečiai turi galimybių ir noro per rinkimus išreikšti savo valią ir lemti valstybės r...
-
Rinkimų kampanija lygi nuliui7
Rinkimų į valstybės vadovo postą šiemet nebus, prezidento institucija po D. Grybauskaitės – nususinta ir nebeaktuali. Tyla, ramybė ir bangų ošimas – kampanija lygi nuliui. Kybo tik keli ironiški premjerės plakatai tarp ...
-
Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?3
Pastarąjį dešimtmetį pajutome tikro „vakarietiško“ gyvenimo skonį. Mūsų jau nebestebina kavos puodelio kaina Madride, nes Vilniuje už jį mokame beveik tiek pat. Daugeliui savotišku standartu tapo ir savaitgalio kelion...
-
(Ne)reikalingos knygos
Užbaigdami Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, šiandien bibliotekininkai leisis į žygį Plateliuose. Tai šios profesijos atstovų žinutė visuomenei, kad bibliotekininkai – ne tarp knygų lentynų užsisklendusi, o aktyvi,...
-
Vagių ir šliundrų sovietai19
Niekas negali pasakyti, ką Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) iš tiesų veikė nuo 1913-ųjų rudens iki 1917-ųjų pavasario, gyvendamas Sibiro tremtyje. ...
-
Mergelė Bufetava6
Prastai lietuviškai kalbantis pilietis Z. Z. turėjo jugoslavišką bufetą. Kažkada pirktą pagal pažintis už talonus. Nors Jugoslavijos jau nėra, tačiau bufetas tebestovi. Virš bufeto ant sienos prikalta Rusijos vėliava. Kartą, kai...
-
Pirmi mero V. Benkunsko kadencijos metai: sostinė išsirinko merą, kuris dirba puse etato4
Kasmetinė mero ir tarybos darbų ataskaita ilgus metus buvo privalomas dokumentas, kurį miesto vadovas kasmet pateikdavo vilniečiams, kad jie galėtų matyti, kaip vykdomi valdžios įsipareigojimai. Šią tradiciją įvedė Artūras Zuokas, ka...
-
Timūras be būrio
Potvynis Sibire nesibaigia, užtvindė jau ir urano kasyklas (skęstantys miestai, kaimai, namai su visu gyvuoju inventoriumi šiuo atveju – ne tiek svarbūs), taiką vis drumsčia ukrainiečių koviniai dronai (nepainioti su kovinėmis žąsimis),...