Čia tie pašnekovai, kurie regėdami tave tik pirmą (jei pasiseka, ir paskutinį) kartą, leidžia sau įsijausti į staline lempa veidan spiginančio gestapininko vaidmenį su tokiais savo "kaip?" ir "kodėl?", kad nebežinai, juoktis, verkti ar tiesiog atgal žiebti kontratsakymą "ne tavo reikalas". Tai štai, sąrašėlis klausimų, kurių verčiau neklausinėti mažai pažįstamų asmenų. Net jei visai neturite ko paklausti. Net jei žudo nejauki tyla. Net jei už tylą jums grasina žudikas su kirviu.

"Ar nesigaili tatuiruočių?" Patikėkite, tiems, kurie jų turi, klausimai šia tema spėjo įsiėsti iki gyvo kaulo. Pavyzdžiui, kas antram sutiktajam tenka aiškinti jų reikšmę. Iš esmės nėra blogai, bet turbūt panašiai jaučiasi Marijonas, kurio, nepaisant naujų dainų, įšilusi minia vis tiek reikalauja padainuoti "Tris milijonus". Bet visi tie klausimai, implikuojantys, kad tatuiruotė – kvailas neapgalvotas sprendimas, veda ne kur kitur, o į konfliktą. Pagalvokime, kaip reaguotų moteris mėlynai ar ryžai žuvėdros stiliumi ištatuiruotais antakiais, jei jos kas paklaustų, kaip savo piešinuką slėps per vestuves, arba vyras, kvočiamas, ar nesigaili vedęs. Turbūt nelabai šiltai…

Jau nekalbant apie šio klausimo įžūlumą, niekada nesupratau, kam žmonėms ta informacija apie svetimas pajamas.

"Kiek uždirbi?" Jau nekalbant apie šio klausimo įžūlumą, niekada nesupratau, kam žmonėms ta informacija apie svetimas pajamas. Gal jie savarankiškai atlieka statistinį tyrimą apie atlyginimus šalyje arba patys ketina darbintis ten pat? O jei rimtai, tai turbūt vienintelė nauda, sužinojus atsakymą, yra ta, jog galėsi liežuvauti, kaip Zosė uždirba per mažai, o Petronėlė per daug. Gal, skirtingai nuo to, uždirba minimumą ar solidžią sumą, pasikeičia žmogaus pirmenybė būti pakviestam į jūsų vestuves ar kitą šventę, kur dovanos telpa švarko kišenėje? Na, ačiū, man tokių pažįstamų nereikia.

"Ar jūs dar kartu?", "Kada ženysitės?", "Kada vaikas?" Dar keletas klausimų, kurių pagrindinis tikslas – penas apkalboms. Klasikinė situacija: sutinki prieš penkerius metus matytą merginą iš paralelinės klasės, o ji nė "labas" pasakyti nespėjusi ima tempti iš tavęs atsakymus apie šeiminę padėtį. Čia, beje, yra tardymas, kuriame vis tiek liksi nuteistas. Jei ilgai turi draugą, bet nesituokiate, tai, matyt, jis tavęs nemyli. Jei susituokėte, bet pagrandukų dar nėra, tai jūs arba savanaudė karjeristė, arba vienas jūsų turi problemų dėl vaisingumo. Arba, vėlgi, vyras nemyli. Atsakote, kad štai, "su Petru išsiskirstėme, tai dabar viena sau puikiai gyvenu" – priklausomai nuo gyvatiškumo lygio arba labai gailės, nes kaipgi vienai 2018-aisiais gyventi, arba sakys: "Ot, pasileidelė, gerą berną metė, dabar, matyt, per visus eina." Bet ne apkalbos čia baisiausia, o tai, kad su tokiomis frazėmis, net vedinam nepikto smalsumo, galima užminti ant dar nesugijusios žaizdos. Gal žmogus kasnakt verkia dėl išsiskyrimo, gal pora iš tiesų susiduria su sunkumais pastojant ir dar milijonas "gal", kurių svetimiems žmonėms nereikia nei žinoti, nei klausti.

"Su kuo gyveni?" Tai klausimas, kurį subtiliai reikėtų užduoti nebent per pasimatymą, aiškinantis, ar 30-metis princas jau spėjo išsikraustyti iš mamos. Beveik visais kitais atvejais iškart tardyti apie namų ūkį – negera mintis. Pakanka vien elementarios priežasties, kad pačiam žmogui gali būti drovu apie tai pasakotis. Na, įsivaizduokite, kaip vos pažįstamų žmonių būrelyje, pats to nežinodamas, verčiate homoseksualų vaikiną prisipažinti, kad gyvena su kitu vyru (nors šiaip jis nėra apie tai linkęs iškart pasakoti), ar neseniai išsiskyrusią moterį rausti, nes būnant 35-erių teko sugrįžti pas tėvus. Juk cukrumi pažinties nenubarsto, ar ne?