Siekiant užkirsti kelią lūšnynų kūrimuisi, buvo įvesta 10 metų būsto įsigijimo schema, o pažeidžiamas visuomenės grupes (bedarbius, neįgaliuosius, pensininkus) ėmė pasiekti socialinės išmokos. Taip pat pradėtos statyti naujos ligoninės, daug dėmesio skirta infrastruktūros plėtrai bei aplinkos tvarkymui, o kinų vartojamos kalbos pagaliau įgavo valstybinį statusą (iki tol Honkonge jį turėjo tik anglų kalba).

Visa tai ne tik kilstelėjo sparčiai augantį ekonominį gigantą į gerokai solidesnį lygmenį, bet ir leido susikristalizuoti Honkongo gyventojų savimonei bei tapatybei. Pasak 1967-ųjų įvykių liudininkų, būtent po neramumų ir juos lydėjusių reformų pagerėjo bendruomenės narių tarpusavio ryšiai, o santykiai su valdžia įgavo žymiai daugiau pasitikėjimo.

Visa tai ne tik kilstelėjo sparčiai augantį ekonominį gigantą į gerokai solidesnį lygmenį, bet ir leido susikristalizuoti Honkongo gyventojų savimonei bei tapatybei.

1982 m. Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Hildos Thatcher (1925–2013) administracija pradėjo derybas su Dengo Xiaopingo (1904–1997) valdoma Kinija dėl Honkongo grąžinimo komunizmą praktikuojančiai "tėvynei".

1984 m. gruodžio 19 d. M.H.Thatcher ir Kinijos ministras pirmininkas Zhao Ziyangas (1919–2005) pasirašė sutartį, pagal kurią nuo 1997 m. liepos 1 d. Honkongas su aplinkinėmis teritorijomis bus grąžintas Kinijai. Šiuo dokumentu taip pat buvo numatyta, jog 50 metų Honkongo žmonės turės gyventi šizofrenija atsiduodančioje egzistencijoje, pavadintoje "viena šalis, dvi sistemos". Tai reiškia, kad politiškai miesto gyvenimą kontroliuos ir jo valdytojus skirs komunistinis Kinijos režimas, tačiau regionas ir toliau galės praktikuoti laisvosios rinkos ekonomiką.

1990 m. balandžio 4 d. Pekine buvo sukurta Honkongo mini Konstitucija, apibrėžianti šio regiono specialųjį statusą. Dokumentas, sudarytas iš devynių skyrių, 160 straipsnių ir trijų priedų, turėjo įsigalioti iškart po regiono perdavimo Kinijai.

1992 m. liepą prie Honkongo miesto valdžios vairo stojo paskutinysis Didžiosios Britanijos paskirtas gubernatorius. Juo tapo Christopheris Francis Pattenas (1944). Dar prieš grąžinant regiono kontrolę Kinijai, C.F.Pattenas bandė inicijuoti rinkimų sistemos reformas, turėjusias išplėsti rinkėjų bazę artėjančiuose rajonų, miesto, regiono ir įstatymų leidybos tarybų rinkimuose.

Komunistinės Kinijos valdžia įsiuto, raudonoji spauda pakrikštijo C.F.Patteną "rytų kekše", "šliužu" ir "nusidėjėliu, pasmerkiančiu tūkstančius kartų", o 1984 m. sutarčiai iškilo reali grėsmė. Žlugus C.F.Patteno reformoms, 1997 m. liepą Honkongas oficialiai ir iškilmingai buvo perduotas naujiesiems šeimininkams.

Pirmuoju komunistų paskirtu Honkongo valdytoju tapo nomenklatūrininkų prielankumą pelnęs verslininkas Tung Chee-hwa (1937). Kad daugiau nei 150 metų laisvosios rinkos ekonomikoje ir anglosaksiškos laisvamanybės dvasioje brandinti Honkongo gyventojai bei "Didžiojo šuolio", bado, teroro ir kultūrinės revoliucijos muštruota Raudonosios Kinijos liaudis sunkiai ras bendrą kalbą, tapo aišku jau 2002-aisiais.

Tais metais Tung Chee-hwa administracija miestui ir pasauliui pristatė įstatymą, pramintą "Straipsniu nr. 23", kuriuo uždraudžiamos bet kokios "nuodėmės", nukreiptos prieš Kinijos Liaudies Respublikos valdžią. Bendradarbiavimas su "nusidėjusiais" taip pat, anot "Straipsnio nr. 23", būsią nusikaltimas.

2003 m. liepos 1 d. Kinijos ministrui pirmininkui Wen Jiabao lankantis Honkonge, kilo prieš šį įstatymą nukreiptos masinės demonstracijos, kuriose dalyvavo daugiau nei 500 tūkst. žmonių. Nuo tada "lankstūs" Pekino proteguojami įstatymai, siekiantys "giliau integruoti" Honkongą į komunistinę "tėvynę" ir prieš juos nukreipti didesnės autonomijos ar net visiškos nepriklausomybės reikalaujantys protestai, tapo neatsiejama miesto gyvenimo dalimi.

Šizofrenija dvelkiančią Honkongo egzistenciją neblogai perteikė 2002 m. filmas "Mou gaan dou" (rež. Andrew Lau Wai- Keung, Alan Mak), kuris mūsų kraštuose žinomas "Dvigubos rokiruotės" ar "Velniškų aferų" ("Infernal Affairs") pavadinimais.

Jame pasakojama dviejų dvigubą gyvenimą gyvenančių personažų istorija. Pirmasis – Chenas (akt. Tony Chiu-Wai Leungas) yra į organizuotų nusikaltėlių grupuotę infiltravęsis policijos pareigūnas. Antrasis – inspektorius Lau (akt. Andy Lau Tak-wah) – tos pačios nusikalstamos grupuotės šnipas miesto policijoje.

Filmo pabaigoje Chenas žūsta, jo tikroji tapatybė ištrinama, o Lau, eliminavęs visus jį su kriminaline organizacija siejančius ryšius, nusprendžia tapti tuo, ką iki šiol tik vaizdavo, – sėkmingu ir visų mėgstamu policijos karjeristu.

Filmo pabaigoje Chenas žūsta, jo tikroji tapatybė ištrinama.

Vienoje šio filmo scenoje Chenas klausia policijos psichologės: "Ką jūs manote apie mane? Aš blogas ar geras?" Šį klausimą galima interpretuoti ir kitaip: "Aš rytietis ar vakarietis? Kinas ar anglas? Komunistas ar normalus žmogus?"

Atsakymas į šį Cheno klausimą šiemet buvo pateiktas viename Honkongą purčiusių protestų plakate, kurio mintis ta, jog šis regionas – nei Rytai, nei Vakarai, o tarsi vandenynas, į kurį suteka šimtai upių. Net ir perduotas Kinijai, šis miestas išliko tikra laisvės sala bolševikų nemalonę užsitraukusiems asmenims.

Čia prieglobstį atrado ne tik Didžiojoje Kinijoje persekiojamo budistinio judėjimo "Falun gong" (Dharmos rato praktika) nariai, kurie komunistinio režimo yra įvardijami sekta, bet ir antrą atžalą gimdyti pasiryžusios moterys, kurios dėl "vieno vaiko politikos" būtų priverstos darytis abortą.

Be to, Honkongas išliko viena iš nedaugelio Kinijos vietų, kurioje viešai minimi 1989 m. pavasario protestai ir juos nutraukusios birželio žudynės.