Tačiau antradienį Varšuvoje įvykęs, net tris valandas trukęs premjero Sauliaus Skvernelio susitikimas su Lenkijos pilkuoju kardinolu, valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ partijos lyderiu Jaroslawu Kaczynskiu, yra neabejotina išimtis.

Neperdedant galima sakyti, kad šis premjero susitikimas yra kažkas neįtikėtino Lietuvai. O juk būtent tokios iniciatyvos mažai valstybei ieškant vietos globaliame pasaulyje yra daug svarbesnės nei parodomųjų vizitų diplomatija, kai neretai intriga būna tik tai, šalia ko bendroje nuotraukoje bus įamžinta mūsų prezidentė.

Skvernelio ir Kaczynskio susitikimas vyko akis į akį, be pašalinių ausų. Apie jo turinį beveik nieko nežinome, o gal ir nesužinosime. Tačiau viską pasako faktas, kad Lenkijoje be Kaczynskio valios jau dveji metai net plaukas nuo galvos nenukrenta.

Dar iškalbingesnis faktas, kad uždaras, užsienio kalbų nemokantis Kaczynskis apskritai labai retai susitinka su užsienio šalių lyderiais. Na, ir pagaliau trečias svarbus momentas yra tai, kad Kaczynskis su Skverneliu susitinka jau antrą kartą per vienerius metus.

Dar iškalbingesnis faktas, kad uždaras, užsienio kalbų nemokantis Kaczynskis apskritai labai retai susitinka su užsienio šalių lyderiais.

Pirmasis susitikimas įvyko dar Skverneliui nebūnant premjeru, prieš pat praėjusius Seimo rinkimus. O tai, kad antradienį Lietuvos premjeras susitiko ir su Lenkijos ministrų kabineto vadove Beata Szydlo, taip pat reikėtų vertinti kaip neeilinį įvykį pastarųjų metų abiejų šalių santykiuose.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Skvernelio ir Kaczynskio susitikimai, kaip galima spėti, buvo organizuoti ne diplomatinėse aukštybėse, o horizontaliai. T.y. susitikimai tapo įmanomi dėka tų žmonių Lietuvoje ir Lenkijoje, kurie turi tarpusavio ryšių ir supranta, kokie svarbūs yra dvišaliai mūsų valstybių santykiai.

Premjeras Skvernelis negali pasigirti laimėjimais vidaus politikoje. Jo valdžia klimpsta profesionalais apsiskelbusių, bet itin neprofesionaliai politiką darančių ministrų liapsusuose ir žodinėse paties premjero improvizacijose. Ją skandina politinių gebėjimų stygius ir nuolatiniai Seimo valdančiosios daugumos skandalai.

Tačiau tai, kad Skvernelis nuo pat pirmosios darbo dienos bando išjudinti įstrigusius santykius su Lenkija ir daro tai nepaisydamas juodos tautininkiškos opozicijos tiek savoje, tiek kitose partijose, o taip pat ir prezidentūroje, yra verta išskirtinės pagarbos.

Birželį buvo nutrauktas daug metų trukęs ginčas dėl Lenkijos investicijų Lietuvoje ir pagaliau sutartį dėl krovinių gabenimo geležinkeliais tarifų pasirašė „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Mažeikių naftos“ gamyklos savininkė „Orlen“.

Premjeras deda asmenines pastangas, kad Seimas priimtų įstatymą, įteisinantį originalią pavardžių rašybą asmens dokumentuose ir Lietuva pagaliau nutrauktų jai garbės nedarantį savo pačios piliečių nuosavybės teisių uzurpavimą.

Lietuvai yra ypač būtina Lenkijos parama siekiant sinchronizuoti mūsų elektros tinklus su Europos Sąjunga ir spaudžiant Baltarusiją dėl Astravo atominės jėgainės. Ką jau kalbėti apie bendrą gynybą.

Jei Skverneliui pavyktų sugrąžinti Lietuvos santykius su Lenkija į buvusį kadaise, vien to užtektų, kad jo premjerystė būtų vertinama teigiamai.

Kitas klausimas, ar tai jam pavyks? Klausimas, kaip į jo pastangas reaguos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Ramūno Karbauskio valstiečiai.

Nemažai daliai valstiečių tokios premjero iniciatyvos ne prie širdies. Antai jau trečiadienį Seimo Švietimo ir mokslo komitete turėtų būti prastumta itin juodašimtiška Lietuvių kalbos komisijos sudėtis. Tam, kad būtų sužlugdytas Skvernelio remiamo pavardžių rašybą dokumentuose liberalizuojančio įstatymo priėmimas.

Tai būtų tiesioginis smūgis šlapia mazgote premjerui į veidą. Geresniems santykiams su Lenkija – taip pat.