Dabar norėčiau grįžti prie literatūros ir paminklų. J. Marcinkevičius buvo tipiškas sovietinės nomenklatūros poetas ir dramaturgas, o jo kūryba neturi nieko bendro su nacionalizmu ir yra tiek nuobodi, kiek gali būti nuobodūs sovietinės sistemos išlaikomo autoriaus darbai.

Kuo gi aš remiuosi? Ogi oficialiais internete pateikiamais jo gyvenimo faktais. Jis gimė kažkokiame kaime. Lankė kažkokias lavinimo įstaigas, kaip ir kiekvienas vaikas. Po to įstojo į aukštąją, kurią sėkmingai baigė. Jeigu tikėtume lietuviška „Wikipedija“ (kuri, skirtingai nei angliška, yra labai durna), jau 1953 m. (taigi sulaukęs vos 23-ejų) šis žmogus tapo žurnalo „Genys“ atsakinguoju sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1957 m., o po to dirbo panašų darbą žurnale „Pergalė“.

Daugelį metų jis vis ėjo įvairias pareigas visokiuose komitetuose, tarybose, kol galiausiai tapo LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Kitaip tariant, jo karjera buvo užtikrinta ir sklandi. Jam nekilo problemų kur nors stojant ar bandant įsidarbinti. Jis nebuvo įkalintas, nužudytas, paguldytas į psichiatrijos ligoninę ar priverstas emigruoti.

Komunistų represijos palietė ne vieną visame pasaulyje vertinamą SSRS ar Rytų Europos literatą (net kai kuriuos Nobelio premijos laureatus), taip pat Kubos, Vietnamo, Kinijos ir kitų valstybių, kuriose įsitvirtino bolševikai, kūrėjus, tačiau J. Marcinkevičiaus darbai buvo publikuojami ir jis kiek lėtokai, bet užtikrintai kilo karjeros laiptais.

J. Marcinkevičius ir taip yra sektantiškai garbinamas – jau trys Nepriklausomybės vaikų kartos išmuštruotos jį šlovinti.

Kaip ir Juozas Baltušis bei daugelis kitų, J. Marcinkevičius neatsisakė savo statuso, privilegijų ar galimybių tam, kad bent simboliškai paremtų kitus Lietuvos ar užsienio kolegas, kurie ne taip gerai sutarė su marksizmu.

Ką visa tai sako apie žmogų?

Jis buvo sistemos kūrėjas, pagimdytas sistemos, maitinamas jos, dirbantis jai ir ją šlovinantis, nepaisant to, kad kai kurie jo kūrinių personažai buvo žinomi žmonės iš Lietuvos praeities.

J. Marcinkevičiaus taip pat nereikėtų teisinti tuo, kad jis „buvo kairiųjų pažiūrų“ ir tuo, kad „tada visi buvo komunistai“. Kairiųjų pažiūrų buvo venclovos, nėrys, cvirkos ir t. t. Mano giliu įsitikinimu, šie asmenys atvežė į Lietuvą raudonąją saulę, nes tikėjosi, kad tai bus naudinga jų karjerai, tačiau jie, matyt, taip pat buvo gana nuoširdžiai įtikėję, kad nuo marksizmo bus geriau ir visiems kitiems.

Kitaip tariant, būtina moksliškai atskirti tuos literatus, kurie padėjo Lietuvai „įstoti“ į SSRS, vadovaudamiesi savo naivumu, godumu, tuštybe ar kvailumu, ir tuos, kurie, vaizdžiai kalbant, buvo „sukurti“ ir „išmuštruoti“ jau sistemos mėgintuvėliuose. Kaip manote, kodėl J. Marcinkevičiaus paminklo idėją palaiko visokios pinskuvienės, malinauskai ir karbauskiai? Nes jie buvo „pradėti“ tuose pačiuose nomenklatūriniuose induose.

Prasidėjus SSRS griuvimui, J. Marcinkevičius, kaip ir aktorius Donatas Banionis, galima sakyti, atvirai neužėmė nei prosovietinės, nei antisovietinės pozicijos. Kažką numykė apie tautą, meilę gimtajam kraštui, o Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, žmonės žodžiuose įžvelgia tą prasmę, kurią jiems norisi girdėti, tad neišprususi publika jį greitai pakrikštijo Tautos dainiumi.

Aišku, atkirsite, kad J. Marcinkevičius buvo siejamas su Sąjūdžiu ir netgi prisidėjo jį įkuriant. Neabejoju, kad ir Vladimiras Putinas būtų prisidėjęs prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo ir aktyviai įsitraukęs į jo veiklą, jeigu tik būtų susiklosčiusios atitinkamos aplinkybės (pvz., viršininkai būtų liepę tą padaryti).

Šiais laikais Sąjūdis tampa panacėja, todėl visi, net visiški „vatnikai“, stengiasi prie jo šlietis (ir Šeimų maršas persivadino į Šeimų sąjūdį, kad įtaigiau skambėtų artėjant rinkimams).

Pakartosiu mintį, kurią sakiau praėjusiame tekste – J. Marcinkevičius ir taip yra sektantiškai garbinamas – jau trys Nepriklausomybės vaikų kartos išmuštruotos jį šlovinti. Tegul taip lieka, nes jis vis tiek yra ryški mūsų provincialios literatūros dalis, tačiau paminklo jam statyti nebūtina.

P. S. Kad suprastumėte, kokie yra nuobodūs J. Marcinkevičiaus ir kitų „taribinės“ Lietuvos kūrėjų darbai, pateiksiu vieno žinomo kubiečių autoriaus darbo ištrauką (daugiau galite skaityti mokesčių mokėtojų pinigais šeriamuose „Šiaurės Atėnuose“):

„Nuėjau į Anos Marijos namus. Papasakojau jai savo istoriją ir ji leido man kelias naktis apsistoti pas save, ant grindų, bet iš tiesų aš trukdžiau jos romanui su Beatriče. Tamsoje klausiausi, kaip jos mylisi ir apsimeta, kad Beatričė yra vyriškis, ir visa tai mane labai jaudino ir aš masturbavausi, kol vieną naktį neištvėręs priėjau prie jų lovos su pasistojusia labai standžia varpa, įjungiau šviesą ir tariau:

– Kelkitės, dabar mes trise pasimėgausime!

Beatričė numatė tokį akibrokštą. Ji palindo po lova, ištraukė labai storą elektros laidą, vieną iš tų su švino lydmetaliu, ir puolė mane kaip laukinis žvėris (Pedro Juan Gutierrez, „Purvinoji Havanos trilogija“ („Trilogía sucia de La Habana“, 1998).