Quantcast

Paminklai ir atvirkštinė eiga

Menininko Deimanto Narkevičiaus filme "Kartą XX amžiuje" (2004 m.) Atgimimo laikotarpio archyvinė medžiaga su Lenino paminklo nukėlimu yra sumontuota atvirkštine eiga. Statula, prieš tai pamojavusi Lukiškių aikštėje susirinkusiai miniai, grįžta į savo vietą ant postamento aidint plojimams ir džiaugsmingiems šūksniams. Kokia plonytė riba skiria tiesą nuo melo, šiandien nuo vakar! Režisierius juostos montavimo pavyzdžiu parodo, kad panašiu ideologiniu principu gali būti montuojami ir paminklai ar bet kuri istorinė medžiaga. Paminklas tėra tik akmens ar bronzos luitas, jis gali būti manipuliacijos ar propagandos priemonė, bet tą patį tikslą gali turėti ir jo pakeitimas ar nugriovimas.

Vis atgyja kalbos apie rašytojo Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimą. Kaip žinoma, šio rašytojo biustas stovi ir Kaune, daugybė miestų ir miestelių turi jo vardu pavadintas gatves ir, veikiausiai, palietus vieną paminklą, netrukus tektų spręsti ir kitų klausimus. Dar praėjusiais metais Vilniaus savivaldybės komisija nusprendė, kad paminklą P.Cvirkos aikštėje reikėtų demontuoti. Savivaldybė teigia vykdanti Vilniaus erdvių desovietizaciją, kuriai neva pritaria miesto gyventojai, vis dėlto, nemaža dalis kultūros veikėjų su tuo nesutinka. Pasigirsta nuomonių, kad šio paminklo nuvertimas tėra priedanga sklypo užstatymui gyvenamaisiais namais.

Neseniai Lietuvos rašytojų sąjunga išplatino kreipimąsi į kultūros ministrą ir Vilniaus merą su prašymu šį paminklą palikti savo vietoje. Laiške teigiama, kad "P.Cvirka buvo vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų. (...) Jis, kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų Sąjungos propaguojamomis idėjomis, jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui, tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe".

Pasak poeto Tomo Venclovos (kuris yra ir P.Cvirkos sūnėnas), tokių paminklų šalinimas yra bolševikinė praktika. "Tai yra išvirkščias bolševizmas" ir "jeigu paminklas bus nukeltas, tai reikš, kad mes dar neatsikratėme bolševikinio mentaliteto". Iš tiesų paminklų griovimas labai primena tos pačios totalitarizmui tarnavusios cenzūros praktiką.

Nesiginčijama, kad P.Cvirka buvo talentingas rašytojas, bet neįmanoma nuneigti ir jo sąmoningo tarnavimo okupaciniam totalitariniam režimui. Tai šiandien leidžia jį vertinti kritiškiau už visus kitus ir tai neįžeidžia nei jo atminimo, nei talento.

Tylus ir greitas apsivalymas nuo pasenusių istorinės atminties formų ar kontroversiškų asmenybių visai nenaudingas visuomenei – tai tik lengviausia ir pigiausia išeitis politikams.

P.Cvirka mirė 1947 m. Paminklas Vilniuje jam pastatytas 1959 m., tuomet Komunistų partija visuotinai šventė rašytojo 50-metį. Išlikusiuose dokumentiniuose Lietuvos kino studijos kadruose galima pamatyti iškilmingą šios progos minėjimą Vilniuje, Juozo Mikėno sukurto paminklo atidengimą. Filme matome ir jau nebeveikiantį P.Cvirkos muziejų Kaune, name K.Donelaičio g. 13, kurio pusrūsyje jis trumpai gyveno ir kurio kieme tada iškilo ir iki šiol stovi biustas rašytojui. Propagandinio filmuko diktorius pakiliu balsu vardija P.Cvirkos – "rašytojo-bolševiko" nuopelnus darbo liaudžiai. Pabrėžiama, kad, pastačius paminklą, P.Cvirka visuomet bus tarp mūsų.

Periodikos archyvuose galima susipažinti su P.Cvirkos, tuomet jau žinomo rašytojo, tekstais spaudoje pirmosiomis Lietuvos okupacijos dienomis. Pvz., 1940 m. birželio 24 d. "Lietuvos aide" autorius šlovina į Lietuvą įžengusią Raudonąją armiją. Pasak jo, sovietų tankus lietuviai pasitiko su gėlėmis ir "Lietuvos liaudis iš karto susibroliavo su Sovietų Sąjungos kariais, ir nuoširdžiai juos pamilo." Rašytojas, diplomatas Ignas Šeinius (knygoje "Raudonasis tvanas") tokią P.Cvirkos rašliavą spaudoje prilygino išdavystei: "Kaip galėjo žmogus su sava galva ant pečių, savomis akimis kaktoje ir su šiek tiek išlavintu skoniu ką nors panašaus rašyti? Kaip galima prasimanyti, kad šventadieniškai apsirengę ūkininkai būriais pasitiko įsiveržiančius okupantus, kad mergiotės dainavo linksmiausias dainas, nerdamos priešams vainikus ant kaklo, tuo metu, kai visas kraštas tylomis liūdėjo, siaubo sukaustytas!"

Sakoma, kad į gyvenimo pabaigą P.Cvirkai atsivėrė akys, neva jis norėjęs aprašyti apie sovietų nusikaltimus ir lietuvių patirtas skriaudas savo knygoje. Tikras ar tariamas kolaboravusio rašytojo atsivertimas – ar tai paminklo klausimui neprideda jokio naujo konteksto? Kaip dabar į šį paminklą pažiūrėtų pats P.Cvirka? Ką jam atsakytume, jei rašytojas norėtų demontuoti šį savo kolaboravimo su okupantais simbolį?

Šioje temoje nėra tik dviejų pusių. Istorinių asmenybių biografiniai kontekstai gali kisti ir tai turės įtakos, keis požiūrį į jų atminimo formas. Bet negalima visko spręsti vien statulų griovimu ar jų statymu, kad ir kaip to siektų politikai.

Tylus ir greitas apsivalymas nuo pasenusių istorinės atminties formų ar kontroversiškų asmenybių visai nenaudingas visuomenei – tai tik lengviausia ir pigiausia išeitis politikams. Šiandienė situacija primena D.Narkevičiaus filmą, tiksliau, tą seną archyvinę kino juostą, kurios prasmė kardinaliai kinta, priklausomai iš kurio galo į ją žiūrime. Todėl geriausia išeitis būtų P.Cvirkos monumento konteksto papildymas, praplėtimas. Prie šio proceso galėtų prisidėti ir menininkai, suteikti kūriniui ar jo erdvei tam tikrą naują prasmę, meninę formą ar tiesiog "rėmą" šiam paminklui. Juk būtent dabartinė kalba ir sukasi apie meną, patekusį į ideologijų rėmus-spąstus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Žemyna

Žemyna portretas
Kremlius netruko nusikratyti tais, kuo pasinaudojo, nes meno žmonės, kaip buvo, taip ir lieka neprognozuojami (jie linkę į apmąstymus, „nušvitimus” ir nuomonės keitimą, o tada gana isteriškai reaguoja į padarytas klaidas). Žmogus, žinantis Kremliaus virtuvės paslapčių, šalinamas, kaip per daug žinantis. S.N. bendraamžė kolegė pasakojo, jog nuvežta į Kremlių, ji patyrė spaudimą ir šantažą (dėl kūdikio saugumo!), bandė žudytis. Reikia manyti, jog S. N. ir P. C. tapo Kremliaus laboratorijų bandomaisiais triušiais, o S.N. mirė ypatingai kankinama mirtimi (plg. šiais laikais apnuodyti Litvinenka, Skripaliai Londone, UA prezidentas Juščenka Čekijoje). Šiais nusikratę, pasirinko „dalykiškus”, savanaudžius, šalto proto karjeristus, kurie nekels sunkumų.

Moteris

Moteris portretas
Pritariu straipsnio autoriui. Tie laikai buvo baimės ir tylaus susitaikymo laikai. Po visų trėmimų ir sušaudytų partizanų kūnų miestelių aikštėse, nekažin kiek drąsuolių liko. Reikėjo gyventi ir auginti vaikus. Mūsų rašytojai buvo ne savo valia ir noru Įtraukti "į saulės nešimo akciją". Neturiu krikštolo rutulio, tad negaliu žinoti kaip ir kiek būta saviapgaulės, kiek prievartos. Nenukentėjo tik tyliai laukiantys. Šiandien tie tyliai laukę, vietoj to, kad suprastų ir nesmerktų puola. Vienas, tarnavęs visą savo gyvenimą karininku raudonojoje armijoje, ir ko gero gaunantis iš rusijos pensiją baigia visus užversti skundais, kad paminklas P. Cvirkai būtų nugriautas. Kokia gėda.

Anonimas

Anonimas portretas
Taip mąstant galima ir lietuviškus kryžius Sibire supjaustyti malkoms. Kam jie reikalingi ? Vietą tik užima ir pūva....sutaupytų valstybė nesiųsdana visokių ten misijų ..
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

  • Suvalgė patinėlį
    Suvalgė patinėlį

    Didžiausiais vabzdžiais pasaulyje vadinamųjų europinių maldininkų patelės poravimosi metu kartais sužvėrėja: suėda patinėlį. Kaip tai įmanoma? Tačiau taip juk atsitinka ne tik vabzdžių pasaulio pievose. Yra panašių reiškinių ir...

    2
  • Po matematikos tarpinio patikrinimo: įžvalgos be pykčio
    Po matematikos tarpinio patikrinimo: įžvalgos be pykčio

    Daugeliui praėjusią savaitę sutriko miegas. Aš, kaip ir visi kiti, nebegalėjau nieko dirbti – bendravau su mokytojais ir mokiniais, aiškinau, guodžiau, drąsinau. Tvyrant įtampai, bandžiau rasti racionalų grūdą ir atskirti isterij...

Daugiau straipsnių