Apie šį reiškinį yra girdėjęs tikrai ne vienas Lietuvos intelektualas. Kitiems, nežinantiesiems, šį centrą galima pristatyti kaip ypatingą vietą, sugrąžinančią globalizacijos ir masinės migracijos, gyvenimo nuolat keliaujant nuvargintam žmogui įsišaknijimo galimybę. Tai nėra prieglobstis ar prieglauda, tai tik maža vieta, kurioje gyvena ir susitinka labai skirtingų, neretai net priešingų patirčių, įsitikinimų, tautybių žmonės, siekiantys dialogo, susikalbėjimo, bendros kūrybos ir atkurto realybės vieningumo, nepaisant didžiulio skirtingumo. Šio centro spiritus movens yra lenkų poetas, idėjų praktikas Krzysztofas Czyżewskis. Jo knyga, kurioje apibendrinamos Paribio centro patirtys, „Mažasis pasaulio centras“ lietuvių kalba pasirodė praėjusiųjų metų pabaigoje.

Paribio centras įteisina Vakaruose vėlgi gerokai pamirštą mėgėjo etosą, reiškiantį, kad svarbesnis yra ne menininko profesionalumas, specializacija, o meilė tam, ką darai, ir tiems, kuriems kuri.

Filosofas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas ir politikos analitikas, žurnalistas Donatas Puslys „Mažąjį pasaulio centrą“ yra aptarę ir trumpose knygų apžvalgose, ir radijo eteryje. Šio komentaro autorius į lenkų poeto, idėjų praktiko užrašų tomelį norėtų žvelgti pirmiausia per poetinio mąstymo perspektyvą. Būtent todėl neišvengiamai pradėti reikia nuo pačios poezijos prasmės. K. Czyżewskiui eiliuotasis rašymas būtinas ir reikalingas ne vien kaip galimybė kalbėti bendriau apie labai konkrečius daiktus, žmones, gamtą ir įvykius – jam poezija yra būdas grįžti į pirmapradę tikrovę, kai nebuvome atskirti nuo pradmenų, kuriuose nebuvo žodžio „svetimas“, kai pasaulyje dar nebuvo prieštarų ir dabar mums įprasto galvojimo dvinarėmis opozicijomis. Sugrįžimas – pamatinis žodis Paribio centrui ir ten gyvenančių, kartu su „Mažojo pasaulio centro“ autoriumi tą nedidelį rojų kuriančių žmonių savivokai ir veiklai.

Krasnagrūdos kvietimas sugrįžti – dvejopas: ir į ne konflikto vietą, ir į ten, kur randasi mažasis pasaulio centras. Šis jame atsidūrusiems žmonėms ir kitiems mažiesiems bei didiesiems pasaulio centrams rodo, kad net istorinių pervartų nukamuotai Vidurio Europai ir jos žmonėms vis dar įmanoma atsiminti praeitį, tiesti nematomus tiltus tarp skirtinguose nuostatų krantuose esančių, anksčiau ar dabar kovojusių, nesusikalbančių stovyklų. Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulyje stiprėjus masiniam tamsumui, Paribio centras ir ten gyvenantys, kuriantys žmonės vis dar tiki švietimo prasmingumu, vaikų, senolių ir kitų įsitraukimu į dešimtmečius gyvuojančio vietinio teatro spektaklio kūrybą, pavirstančią, nė kiek nepatetiškai kalbant, dvasios tvėrimu.

Kaip alternatyviai net ir šiandien skamba K. Czyżewskio aprašytas ir kartu su bendraminčiais išgyvenamas pasiryžimas likti Krasnagrūdoje ilgajam laikotarpiui, turbūt net visam laikui. Tokia pozicija užimama tada, kai daugelis menininkų jau įprato gyventi nuo projekto iki projekto, nuo renginio iki renginio. Krasnagrūdos paribio centras sukūrė radikaliai priešingą gyvenimą, kurio metu nevengiama atsisakyti savosios laisvės dėl šalia esančių žmonių. Pasak K. Czyżewskio, tikroji ir absoliučioji laisvė išsipildo ne lakiojant iš vieno miesto į kitą, o būtent per solidarumą, kuris nepalieka vietos hierarchijai. Turbūt todėl ne vienas nustebtų, sužinojęs, kad Paribio centre garsiausi pasaulio džiazo muzikantai koncertuose atlieka melodijas, į kurias savaisiais instrumentais darniai įsijungia Seinų, Krasnagrūdos vaikai. Taip ir ne vien taip Paribio centras įteisina Vakaruose vėlgi gerokai pamirštą mėgėjo etosą, reiškiantį, kad svarbesnis yra ne menininko profesionalumas, specializacija, o meilė tam, ką darai, ir tiems, kuriems kuri.

Paribio centras – tai nuolatinis, jau nenutrūkstamas ir lengvai nenutraukiamas jungiamojo visuomenės audinio formavimas iš bendravimo, nuoširdumo ir atvirumo. Mažasis pasaulio centras ir veikla jame – ne ideologija, ne gyvenimo mokytojų ar pranašų siūlymai ir rekomendacijos. Krasnagrūdos paribio centras pirmiau yra konkretūs darbai ir juos lydintis senųjų, pamirštų žodžių atgaivinimas, siekiant apibūdinti tai, kas daroma. K. Czyżewskio ir bendraminčių gyvenimas Krasnagrūdoje nėra pabėgimas iš sostinės ar kito didmiesčio į provinciją. Paribio centras savo veikla kategoriškai paneigia provincialumą – nepasitenkinimą vieta, kurioje gyveni. Poetas ir idėjų praktikas kalba apie tai, kad įmanoma mylėti provincijoje esančios vietos praeitį tam, kad rastųsi ateitis ir taip būtų įveiktas tamsusis provincialumas. K. Czyżewskio provincija yra nesavitikslis interesas dėl jos istorijos. Tik su ja susitaikius, išardžius barjerus tarp žmonių ir bendruomenių, galima kurti tai, kas nevienadieniška ir nusitęsia į labai tolimą ateitį.

Iš esmės mažasis pasaulio centras, kurį sukūrė žmonės Krasnagrūdoje ir knygoje „Mažasis pasaulio centras“ aprašė K. Czyżewskis, yra ištisa alternatyva posovietiniam, pokolonijiniam asmeniui, kamuojamam neišspręstų praeities problemų, užsidariusiam nuo kitoniškumo, neretai įtariam dėl svetimų įtakų nacionalistui, galvojančiam, kad pats sau yra pakankamas, tačiau iš tiesų pasmerkiančiam save užmarščiai, kūrybiniam paralyžiui ir gana greitam nykimui. K. Czyżewskio „Mažasis pasaulio centras“ yra tiems, kurie linkę įsitraukti į pasaulį kaip romantikai, pripažįstantys tikrovės prasmę, paslaptį, vertę ir begalybę.