Kino režisierius Davidas Lynchas (1946), kaprizingų ir visiškai nesuvokiamų filmų meistras, leptelėjo, kad D.Trumpas gali įeiti į istoriją kaip vienas iškiliausių Baltųjų rūmų šeimininkų. Tuo pat metu skeptikai tvirtina, jog D.Trumpo veiksmai yra naudingiausi demokratijos priešams, ir kalba apie vis didesnį JAV nusišalinimą nuo globalaus pasaulio reikalų bei susigūžimą į savo kiautą.

Visų krypčių antiglobalistai apimti orgazmo, trykštant šlapimui ir išmatoms, skelbia apie brėkštančią Kinijos ir Rusijos viešpatavimo aušrą, kurioje klestės "dvasingumas ir tikrosios vertybės".

Ką visa tai galėtų reikšti? Ką galėtų signalizuoti kontroversiški D.Trumpo administracijos veiksmai ir kaip juos reikėtų interpretuoti?

Norėdami suprasti D.Trumpo žaidimo stilių ir jo administracijos siekiamus tikslus, išjunkime arba prislopinkime emocijas bei pažvelkime į pasaulį gerokai praktiškiau ir šaltakraujiškiau.

D.Trumpas yra verslininkas ir tikrai žino, kaip sėkmingai parduoti prekę, sudaryti sandorį ir vesti derybas. Galiausiai jis žino, kaip organizuoti verslą bei kaip išsirinkti šiam reikalui tinkamus žmones.

Kiekvieno sėkmingo sandorio tiek versle, tiek politikoje, tiek diplomatijoje pagrindas yra agresija ir nuožmumas, taip pat šalta, pamatuota, disciplinuotai sustyguota ir reikiamoje vietoje reikiamu laiku panaudojama agresija. Tai yra be galo svarbu, mat derybų partneriai turi žinoti, kam esate pasiryžęs, t. y., kiek sau galite leisti ir, kad su jumis negalima juokauti. Vienas būdų tai pasiekti yra įžūliai reikalauti daugiau, negu reikia.

Net jeigu esate linkęs pasitenkinti kukliais rezultatais, būtina reikalauti daugiau vien iš principo. Talentingas strategas, taktikas arba psichopatas tai jaučia pasąmoningai.

Visa tai galima rasti kiekviename derybų pradžiamokslyje. Štai pavyzdžiai iš tikromis istorijomis paremtų kino filmų.

2015-ųjų filme "Šnipų tiltas" ("Bridge of Spies") Tomo Hankso veikėjas turi iškeisti nelaisvėje esantį amerikiečių lakūną į pagautą sovietų šnipą. Derėdamasis tiek su sovietais, tiek su jų klapčiukais iš VDR, T.Hankso personažas reikalauja už rusų šnipą atiduoti ne tik amerikietį lakūną, bet ir amerikietį studentą (pastarasis per savo žioplumą Berlyno sienos užbaigimo išvakarėse liko Rytų pusėje), t.y. dviejų už vieno kainą.

Kodėl T.Hankso veikėjas taip elgiasi? Juk jis gali supykdyti "dvasinguosius" sovietus ir sugadinti visas derybas? Ar jam gaila to studento? Galbūt.

O gal jis taip elgiasi iš amerikietiško solidarumo?

Ne, T.Hankso vaidinamas advokatas patyręs derybininkas ir žino, ką daro. Jis žino, kad derybų rezultatas priklauso nuo to, kokį įspūdį paliks derybų partneriams (šiems įspūdį palieka tik piktos valios demonstracija), todėl herojus reikalauja daugiau, nei jam pavesta gauti.

Kitas pavyzdys iš liūdnai pagarsėjusio filmo "Visi pasaulio pinigai" ("All the Money in the World", 2017). Kairieji teroristai pagrobia gėlių vaiką (turtingiausio pasaulyje žmogaus, naftos magnato anūką) ir reikalauja 100 mln. dolerių išpirkos. Žurnalistai klausia pono milijonieriaus, kiek šis yra pasiryžęs sumokėti už savo vaikaičio laisvę. Naftos magnatas pažvelgia į kamerą ir pasako vieną žodį: "Nieko" ("Nothing").

Nors "Šnipų tiltas", kaip ir dera Steveno Spielbergo (1946) kūrybai, buvo aplietas saldaus humanizmo glaistu, o Ridley Scotto "Visi pasaulio pinigai" kairuoliškai bando parodyti "blogąjį senelį milijonierių", šykštintį pinigų net savo artimo išpirkai, abi šios juostos puikiai iliustruoja visų politinių ir ekonominių derybų pagrindą – nuožmų ryžto ir valios demonstravimą.

Realybėje, visi kontroversiški šių dienų JAV veiksmai yra ne tik poza, kuria siekiama pademonstruoti agresiją. Visu tuo siekiama labai konkrečių, praktiškų ir apčiuopiamų rezultatų.

Prekyboje įvestus muitus sąjungininkams galima interpretuoti, kaip atvirą ir kiek tironišką bandymą išjudinti visą transatlantinę prekybą, suteikti jai pagreitį, t. y., perjungti aukštesnę pavarą (galima kelti prielaidą, jog muitai gana greitai bus atšaukti).

Užsienio politikoje Jungtinės Valstijos vis labiau pareina į kontrpuolimą ir stengiasi susigrąžinti per kelerius metus prarastas formas.

Apie D.Trumpo ir babuino iš Šiaurės Korėjos pasimatymo vaisius kalbėti dar anksti, tačiau galima kelti prielaidą, jog Kim Jong-unas užkibo. Sprendimas atšaukti susitikimą ir po jo kilusi desperatiška Šiaurės Korėjos lyderio reakcija tai tik patvirtina.

Kodėl? Galima tik spėlioti. Galbūt jaunasis diktatorius ėmė jausti aštresnį vietinio elito arba Kinijos spaudimą, o gal Šiaurės Korėjoje įvyko kas nors baisaus, ko mes nežinome. Pvz., branduolinė avarija (kad ir tame požeminiame poligone, kurį Šiaurės Korėja skelbiasi sunaikinusi).

Atskirų pagyrų nusipelnė ir sprendimas Rusijos bei Šiaurės Korėjos reikalų kuravimą pavesti Mike‘ui Pompeo (1963) ir Johnui R.Boltonui (1948), mat abu šie kietakakčiai džentelmenai yra pats didžiausias demokratijos ir JAV priešų košmaras, galintis pasiekti išties vaisingų rezultatų.