Nors, panašu, jog kai kurie laukė dar vieno košmaro, matyt, tikėjosi Garliavos-2 istorijos ir kovos su iškrypėlių klanu, įtraukiančiu vaikus į šulinius, tęsinio, o kai kas, atrodo, jau dėliojo, kaip išnaudoti šį atvejį šturmuojant Seimą arba prezidentūrą.

Mūsų visų džiaugsmui viskas šį kartą baigėsi gana paprastai, buitiškai ir gana greitai.

Labai džiugu, kad pavyko išvengti siaubingos tragedijos, tačiau aš, kaip pridera prisiekusiam mizantropui, norėčiau įpilti į euforijos medų šiek tiek deguto.

Itin daug kas džiaugėsi, kad policijai šį kartą surasti ir išgelbėti vaiką padėjo pilietiški visuomenės nariai.

Tai, kad žmonės neliko abejingi mažametės dingimui ir jos artimųjų nerimui, aktyviai prisidėjo ieškant mergaitės, išties labai miela.

Tačiau viešojoje erdvėje jau nuskambėjo skandalas, kaip vienas prorusiškas politinis marginalas ir, nepabijokime to žodžio – „vatnikas“, dėl šios mergaitės dingimo socialiniuose tinkluose apkaltino niekuo dėtą asmenį, kuris, jeigu neklystu, yra seksualinių mažumų atstovas, ir užsiundė ant jo savo socialinių tinklų sekėjus.

Tai yra itin puikus pavyzdys, parodantis, kad kai kurių visuomenės narių tariamas pilietiškumas ir kova su jiems vieniems matomais „iškrypėliais“ gali nesunkiai virsti linčo teismu ir raganų medžiokle, per kuriuos niekuo dėtas žmogus, kuo nors išsiskiriantis iš kitų ir dėl to jiems nepatinkantis, gali tapti įtarimų, kaltinimų ir net išpuolių auka.

„Pilietiškiems“ žmonėms reikėtų prisiminti, kad Lietuvoje teisingumą vykdo ne „normalių“ žmonių minia, o teismai, kuriems talkina policija.

Svarbiausią vaidmenį, patvirtinant arba paneigiant žmogaus kaltę, vaidina ne sąmokslo teoretikų dievinamas klausimas: „kam tai naudinga?“, o įrodymai.

Žmogus gali nepatikti kitiems dėl savo pažiūrų, išvaizdos, elgesio arba gyvenimo būdo, tačiau tai savaime nėra nusikaltimas.

Jis taip pat gali elgtis „įtartinai“ ir „keistai“ dėl daugybės priežasčių, kurios nebūtinai yra nelegalios (pvz., „įtariamasis“ turi fizinės ar psichinės sveikatos bėdų), ir tol, kol jūs neturite patikimų įrodymų, kad konkretus fizinis ar juridinis asmuo vykdo nusikalstamą veiklą, tol nėra pagrindo sekti, tyrinėti, šnipinėti, analizuoti jums neįtinkančių žmonių ir apskritai kišti nosies ne į savo reikalus.

Maža to, viso šito apskritai jūs neturėtumėte daryti, nes tai yra policijos darbas.

Sovietiniais laikais buvo įprasta, kad visi visus sekė, šnipinėjo, skundė, tačiau santvarka jau daugiau nei trisdešimt metų yra pasikeitusi.

Kitaip tariant, žmonės turėtų suvokti, kad pernelyg įsijautus į pilietiško seklio Kalio-Morkos vaidmenį, galima pačiam nesunkiai atsidurti teismo salėje ar kalėjime dėl šmeižto, neteisėto šnipinėjimo ir persekiojimo, lindimo į privačią erdvę, grėsmės žmogaus ir jo artimųjų sveikatai, gerovei ar reputacijai sukėlimo.

Tikiuosi, kad pakankamai sugadinau nuotaiką ir prigesinau pilietišką entuziazmą.