Konstatavusi, kad partinės sistemos krizė gilėja, prezidentė, iki tol ne kartą išdidžiai rėžusi, jog ji nedaranti klaidų, pirmą kartą prisipažino klydusi. Tiesa, tai padarė labai aptakiai. Todėl tikrai ne visi klausytojai suprato, ką šalies vadovė turi galvoje.

„Visi skaudžiai nusideginome pirštus, tarp jų ir aš“. Ši pro sukąstus dantis išspausta frazė buvo aliuzija į „tulpių“ paštą. Iš kurio, kaip jau žinome, liejosi nurodymai dabar teisiamam Eligijui Masiuliui, kuris buvo ir prezidentės ryšininkas tarp jos ir „MG Baltic“ koncerno.

Pirmą kartą prezidentė tiek daug dėmesio skyrė partijoms ir jų apverktinai būklei. Galima netgi teigti, kad visas šis pranešimas – apie partijas. Šalies vadovė kritikavo rinkimų komitetus ir perspėjo žmonės dėl jų keliamo pavojaus politinei sistemai.

Įspūdis toks, kad D. Grybauskaitė tik neseniai suprato, jog demokratija yra neįmanoma be partijų. Kurių niekinimui ir daužymui šalies vadovė paskyrė tiek daug pastangų ir laiko.

Tačiau net ir reikšdama nuogą, nepagrįstą jokia gilesne situacijos analize viltį, kad šalies partijos atsinaujins ir prisikels, prezidentė siūlė būdus, kurie partijoms padėtų kaip numirėliui kompresas.

Pavyzdžiui, be idealistinio, tikrai nebūdingo Grybauskaitei užsidegimo visiems dabar eiti savanoriais į partijas, šalies vadovė ragino iš Vyriausiosios rinkimų komisijos pašalinti partijų atstovus.

Tolimam nuo politikos žmogui gal tai ir gali pasirodyti racionalu. Realybėje tai reikštų, kad valdančioji dauguma į VRK sukiša savo a la nepartinius žmones – daug daug matijošaityčių. O tai tik dar labiau prisidėtų prie vienos nuomonės įsigalėjimo ir partijų erozijos.

Apskritai šįkart prezidentės pranešimas nebuvo toks valdiškai nykus, kaip ankstesniais metais. Išgirdome daug vaizdingų posakių ir palyginimų.

Pavyzdžiui, „vidaus politika, primenanti lopomą Gedimino kalną, neatlaiko – trūkinėja, slenka, griūva“; „sujudinus politinės korupcijos viršūnių vandenis prieš mus atsivėrė „neregėta Lietuva“; „Parlamentas – Laisvės kovų bastionas – tampa pasikėsinimų į žmonių laisvę ir demokratiją šaudykla, iš kurios pokši vien drausti ir bausti.“

Tai rodo, kad šįkart prezidentė davė gerokai daugiau laisvės savo pranešimo rašytojui. Kodėl taip, paklausite?

Vaizdingi posakiai turėjo paslėpti pranešimo eklektiškumą ir dviprasmišką prezidentės padėtį, į kurią ji pakliuvo išviešinus „tulpių“ pašto užkaborius.

Regis, tai pavyko. Prezidentė ištraukė save už ausų iš parlamentinio tyrimo ir „tulpių“ pašto sukurtos klampynės. Na, bent jau jai pavyko apeiti giliausius tos klampynės akivarus.

Juolab, kad šalies vadovė taikliai kirto Ramūno Karbauskio Seimo daugumai, pabrėždama, kad „Seimas virto žmonių supriešinimo vieta“, „parlamentiniai tyrimai yra selektyvūs“, o knaisiojimasis praeityje neatleidžia Seimo daugumos nuo šiandienos problemų sprendimo.

Bet giliausias špagos dūris R. Karbauskiui – vieta, skirta žemės ūkiui: „Žemės koncentracija vienose rankose, pajų ir vekselių biznis, nekontroliuojamas žemių įsigijimas, neskaidrios ES paramos dalybos, fiktyvūs ūkiai ir „sofos“ ūkininkai atvedė prie netvarkos, anarchijos ir iškreiptos rinkos. Vieni kaime niekaip nesuduria galo su galu, kiti pamiršta deklaruoti šimtatūkstantinius sandorius.“

Bet prezidentė šįkart neminėjo pavardžių. Todėl kiekvienas veikėjas, o ypač toks suktas veikėjas kaip R. Karbauskis, galės sakyti ir jau sako, kad tai – ne apie jį.

Kaip ir ankstesniais metais, D. Grybauskaitė beveik nieko nepasakė apie užsienio politiką ir gynybą. Tik konstatavo jau žinomus faktus.

Jei reikėtų apibrėžti vienu sakiniu, šis metinis pranešimas buvo nueinančios nuo scenos antipolitiškos politikės bandymas pakilti į aukštesnį politikos lygį. Vietomis tai pavyko. Bet drauge tai ir labai pavėluotos vietos.