Jau 1946 m. sausį buvo pradėta nacionalizacija. Valstybės globon perimtos visos įmonės, galinčios įdarbinti daugiau nei 50 žmonių, o 1947 m. sausio ir vasario mėnesiais vykę rinkimai įtvirtino absoliučią sovietų statytinių bei stalinisto Boleslawo Bieruto (1892–1956) valdžią.

1952 m. liepos 22 d. priimta Konstitucija, oficialiai įteisinusi komunistų vienvaldystę Lenkijoje. 1955 m. gegužės 14 d. aštuonių komunistinio Rytų bloko šalių (Sovietų Sąjunga, Albanija, Lenkija, Vengrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Rytų Vokietija bei Rumunija) atstovai pasirašė vadinamąjį Varšuvos paktą. Šia sutartimi buvo bandoma suteikti atsvarą JAV bei Vakarų Europos valstybių sukurtam NATO aljansui (1949 m. balandžio 4 d.).

1956 m. balandžio 28–30 d. Poznanėje įvyko pirmasis rimtas ir kruvinas protestas prieš Lenkiją valdantį komunistinį režimą. Prasidėjęs mitingu, reikalaujančiu geresnių darbo sąlygų, šis pasipriešinimas greitai virto trumpu ginkluotu sukilimu. Mat protestuotojams pavyko užimti kai kuriuos jėgos struktūrų pastatus ir apsiginkluoti. Sukilimui numalšinti valdžia atsiuntė kareivių ir kelis šimtus tankų.

Tų pačių metų spalį oficialiu komunistinės Lenkijos vadovu tapo Wladyslawas Gomulka (1905–1982).

1967 m. balandžio 13 d. Lenkijoje įvyko neįtikėtinas stebuklas, tą dieną Varšuvos kultūros ir mokslo rūmuose (kurių statybą inicijavo sovietų caras Josifas (1878–1953) koncertavo "The Rolling Stones". Išvysti ir pasiklausyti jaunos ir skandalingos (net pagal "supuvusių" Vakarų standartus) roko grupės susirinko pilna salė, ne ką mažesnė minia būrėsi aplink pastatą, kuriame vyko koncertas. Siekiant išvengti neramumų, minią lauke prižiūrėjo gausios jėgos struktūrų pajėgos, aprūpintos šarvuotomis mašinomis bei paruoštomis vandens žarnomis.

1968 m. W.Gomulkos režimas pradėjo stiprią antisemitinę kampaniją (anot pačių komunistų, antisionistinę), per ketverius metus iš Lenkijos privertusią emigruoti daugiau nei 10 tūkst. žydų. Iš dalies tai buvo sovietų atsakas į 1967 m. birželio 5–10 d. įvykius Artimuosiuose Rytuose. Vadinamojo Šešių dienų karo metu Izraelis sumušė Egipto, Sirijos, Jordanijos bei Irako pajėgas ir užėmė nemažai arabų apgyventų teritorijų (pvz., Golano aukštumas, priklausiusias Sirijai).

1970 m. gruodžio 14–19 d. Lenkijos pajūrio miestus (Gdanską, Gdynę, Ščeciną, Elbingą) sukrėtė riaušės, kilusios dėl augančių maisto kainų. Po šio įvykio W.Gomulką pakeitė Edwardas Gierekas (1913–2001).

Dar po šešerių metų pasirodė Andrzejaus Witoldo Wajdos (1926–2016) filmas "Žmogus iš marmuro" ("Czlowiek z marmuru"). Jame pasakojama apie kinematografijos studentės pastangas sukurti savo baigiamąjį darbą – dokumentinį filmą apie išgalvotą socialistinio darbo herojų – mūrininką, kadaise garbintą komunistų propagandos, bet jau daugelį metų dingusį iš visuomenės akiračio. Tai – gana atvira stalinistinės biurokratijos bei jai tarnavusio socialistinio realizmo "meno" kritika.

1978 m. lenkas kardinolas Karolis Jozefas Wojtyla (1920–2005) išrinktas aukščiausiu katalikų pasaulio autoritetu. Vienas pirmųjų naujojo popiežiaus, pasirinkusio Jono Pauliaus II vardą, vizitų buvo būtent į Lenkiją (1979 m. birželio 2–10 d.). Jo atvykimas sutraukė milijonus žmonių, kurių širdyse katalikų pasaulio lyderis ne tik uždegė režimo slopinamą tikėjimo viltį, bet ir pažadino kovos dvasią.

Jau 1980 m. liepą prasidėjo nauji streikai, nukreipti prieš maisto kainas, infliaciją bei komunistinę valdžią. Po daugiau nei mėnesio, rugpjūčio 14 d., sifilitiko Iljičiaus vardo laivų statykloje Gdanske prasidėjo protesto akcija, siekusi išreikšti palaikymą Annai Walentynowicz (1929–2010). Beje, vėliau ji žuvo toje pačioje lėktuvo katastrofoje prie Smolensko kartu su Lenkijos prezidentu Lechu Aleksanderiu Kaczyńskiu (1949–2010) ir jo delegacija.

Už dalyvavimą nelegalios profsąjungos veikloje ši moteris buvo atleista iš darbo. Protestuotojams vadovavo jaunas elektrikas Lechas Walęsa (1943). Šis mitingas sulaukė daug dėmesio ir 1980 rugpjūčio 31 d. baigėsi precedento neturinčiu įvykiu – Lenkijos valdžia ir protestuojantieji pasirašė susitarimą, leidžiantį įkurti pirmąją komunistinėse šalyse nuo valdžios nepriklausomą profesinę sąjungą.

Ji formaliai įkurta jau rugsėjo 17 d. "Solidarumo" ("Solidarnosc") judėjimas vienijo ne tik darbininkus, bet ir intelektualus, žmogaus teisių aktyvistus, laisvosios rinkos šalininkus, krikščionis ir net komunistine realybe nepatenkintus kairiuosius. Aktyvistų keliami reikalavimai lietė ne vien gyvenimo sąlygų gerinimą, bet ir kitus gerokai universalesnius klausimus (pvz., žodžio laisvę).

1981 m. liepos 27 d. pasirodė naujas A.W.Wajdos filmas "Žmogus iš plieno"("Czlowiek z zelaza"), įamžinęs šį unikalų istorinį reiškinį. Nenuostabu, kad "Solidarumas" greitai sulaukė ne tik Lenkijos, bet ir Vakarų spaudos bei valdžios atstovų dėmesio ir simpatijų, bet taip pat užsitraukė vietinių komunistinių šulų bei sovietų rūstybę.

1981 m. gegužės 13 d. turkas Mehmetas Ali Agca (1958) į Joną Paulių II (vieną iš "Solidarumo" rėmėjų) paleido keturis šūvius. Teismo metu šaulys pateikė tris savo motyvų versijas: 1. Jis protestavo prieš JAV ir SSRS imperializmą. 2. Jis vykdė Bulgarijos žvalgybos tarnybos užduotį. 3. Jis yra Jėzus Kristus ir vykdė Fatimos Dievo Motinos apsireiškimo trečiosios paslapties valią.

1981 m. gruodžio 13 d., siekiant užgniaužti "Solidarumą", Lenkijoje buvo įvesta karo padėtis (truko iki 1983 m. liepos 22 d.). Nepaisant represijų, šio judėjimo aktyvistai išlaikė savo vienybę ir 1989 m. vasarą laimėjo parlamento rinkimus, taip ne tik išlaisvindami Lenkiją iš beveik 50 metų trukusios okupacijos, bet ir paskelbdami apie artėjantį viso komunistinio Rytų bloko galą.