Logiškam ir racionaliam mąstymui tokia pasaką primenanti vandens telkinių genezės istorija atrodo kaip graži fantazija, skirta vaikų vaizduotei lavinti. Ir tikrai, apie mitus išgirstame ir juos skaitome dažniausiai būdami mokyklinio amžiaus. Vėliau mūsų vaizdinių laisvė tampa labiau pritaikyta prie daugumos ir bent kiek griežtesnių galvojimo standartų.

Vakarų mokslo filosofijoje jau ilgiau nei šimtmetį yra sutariama, kad mitas yra visa apimantis teiginys, kurio neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo mokslinės žinijos. Vis dėlto, skirtingai nei priešistoriniai pasakojimai, vėlesnieji – antikos laikų – kūriniai darė ir tebedaro įtaką Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos masinei vaizduotei ir mąstymui. Tokį jų paveikumą ir įtaigą galima aiškinti remiantis archetipų sąvoka. Šie yra tokios žodinės, dažniausiai poetinės struktūros, kurios siekia pačius žmogiškosios prigimties pradmenis.

Kai prisimename Vakarų šalių literatūrų istoriją, pirmieji į galvą ateinantys pavyzdžiai būtų Homero, Williamo Shakespeare'o kūriniai ir XX a. psichologijos mokslo bei filosofijos poveikis meninei kūrybai. Mąstytojas Leonidas Donskis savo šekspyrologinėse paskaitose yra sakęs, kad austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo atradimai – tai tik britų literatūros klasiko, "Hamleto", "Romeo ir Džuljetos" bei kitų draminių veikalų autoriaus W.Shakespeare'o parafrazė ir interpretacija.

Praėjusiais metais išleista lietuvių poeto Alvydo Valentos knyga "Prierašai neegzistuojančioms "Iliados" ir "Odisėjos" iliustracijoms" yra drąsi tuo, kad psichologijos mokslo tariamas ar tikras naujoves ir daugelį literatūros klasikos kūrinių, beveik visą viduramžių ir modernybės istoriją kildina iš senovės graikų poeto Homero literatūrinio palikimo. Viena vertus, būtų galima teigti, kad tai akivaizdybė, žinota labai seniai, o kita vertus, toks atsigręžimas į Europos šaknis dabar yra itin aktualus ir galintis daug byloti apie istorines mūsų žemyno pamokas. A. Valentos knygoje europiečių ir kitų, kuriuos pastarieji buvo užkariavę ir kolonizavę, atmintis yra nesibaigiantys karai, ginčai dėl moterų, turto ir galios. Su tokia Homero traktuote neįmanoma nesutikti – ją patvirtina kone kiekvienas istorijos vadovėlis.

Vis dėlto, grįžtant prie L. Donskio įžvalgų, klausimai aptariamos knygos autoriui ir skaitytojams skambėtų taip: ar tikrai Europa neturi sielos? Ar tiesa, kad poetinė kūryba tėra atnašavimas dievams, patenkinantis jų savimeilę ir malšinantis jų nuobodulį? Ar pagrįsta būtų sakyti, kad, kaip poezijos eilutėmis kalba A. Valentos eilėraščių subjektas, poezija reikalinga tik dievų gyvybei palaikyti? Atsakymai į šiuos klausimus galėtų aktualizuoti ne vien kruviną Senojo žemyno praeitį, bet ir nuostabius meno šedevrus, kuriuos vakariečiai sukūrė per 3 000 metų nuo Homero laikų. Juk visiškai suprantama, kad senojo graikų dainiaus laikais Europa buvo tik barbarų apgyventi miškai, kalnai ir lygumos. Neįmanoma būtų patikėti, kad Siksto koplyčia ar Miguelio de Cervantezo romanas "Don Kichotas" gimė tik tam, kad numalšintų dievų ar Dievo godumą ir polinkį pasilinksminti. Labai tikėtina, kad Europa nuo Homero laikų išmoko svarbią pamoką: kūryba yra skiriama ir tam, kad žmonės taptų bent kiek subtilesni, pakantesni kitokiam požiūriui, vertybėms ir gyvenimui.

Labai tikėtina, kad Europa nuo Homero laikų išmoko svarbią pamoką: kūryba yra skiriama ir tam, kad žmonės taptų bent kiek subtilesni, pakantesni kitokiam požiūriui, vertybėms ir gyvenimui.

Šiandien, turint galvoje mūsų civilizacinį paveldą, sunku tikėti, kad viskas pasaulyje tėra batalijos, karai ir mūšiai. Žinoma, įžvalgus skaitytojas netruktų pasakyti, kad Europos siela kaip menas ir kultūra yra lengvai sugriaunami, tai patvirtino pasauliniai karai. Tačiau tikrai kvaila būtų neigti, kad kūrybinės Vakarų žmonių galios istoriškai buvo silpnesnės už naikinimo ir prievartos instinktus – po karų beveik viskas atstatoma pirmiausia remiantis pasakojimu, naratyvine galia ir atmintimi.

A. Valentos knyga yra plačiai reklamuota ir aptarta mūsų šalyje, dažniausiai beveik garbinant jos autoriaus kūrybingumą ir joje spausdinamų eilėraščių meninę vertę. Žinoma, tenka sutikti, kad antikinis saiko, proporcijų ir harmonijos principų priminimas mūsų laukėjančiai visuomenei yra svarbus ir savalaikis. Šios knygos skaitymo patirtis – lyg raginimas savuoju gyvenimu ir bendrabūviu įveikti jos mitinį pobūdį, paneigti jos absoliutumą ir visuotinumą. O tai jau kelias per sprindį geresnio žmogaus, visuomenės ir kultūros link, paneigiantis, kad mūsų tikrovę valdo tik žiaurumas ir godumas. Britų sociologas Zygmuntas Baumanas paskutinėje savo gyvenimo paskaitoje išsakė nedrąsią, bet labai optimistišką viltį – žmonija galėtų artėti prie realybės be karų ir konfliktų, jei tik pavyktų įveikti A. Valentos knygoje gražiai piešiamą vidinės ir išorinės sienos tarp valstybių, žmonių ir požiūrių archetipą.