Daugumai politikų tapo neramu, pikta, o gal net ir liūdna. Atgaivą po E. Masiulio paviešinto susirašinėjimo su Prezidente trumpam gavo tik valstiečiai. Bet neimkim domėn Karbauskio ir Širinskienės pakrykštavimų. Pasvarstykim, ką atskleidė Tulpiageitas ir politikos didžiūnų pavėluota reakcija į jį? Ką „tulpių“ paštas sako apie mus pačius?

Tai, kiek daug dar baudžiauninko yra lietuvyje. Galva neišneša: parlamentinės liberalų partijos pirmininkas ilgus metus buvo pasiuntinukas tarp Prezidentės ir koncerno „MG Baltic“. Ar tai normalu? Kaip tai dera su asmens laisvės, „laisser fair“ vertybėmis?

Klausimai klaikiai retoriniai. Ypač žinant, kokia dėžute baigėsi liberalo pasiuntinuko istorija.

„Koks Lietuvoje verslininkas nebijo užsitraukti prezidentės pykčio? Pasakykite nors vieną“, su žinančio, ką sako, žmogaus aplombu dėsto teisiamas buvęs prezidentės pasiuntinukas.

Verslininkai tyli. Visi. Tai kuo mes tada skiriamės nuo Putino Rusijos?

Prisitrinti, pasitvarkyti savo reikaliukus viršuje, kad po to galima būtų kolekcionuoti dėžutes su vertybiniais popieriais. Ar daug pažengėme nuo pataikavimo okupantui, visuotinio „blato“  laikų ir kombinavimo, kaip ezopiškai vadintos vagystės ne iš kišenės?

Kokios reiktų perkūnijos, kad prašalintų „tulpių“ pašto zadanijų sukeltas tvankumas Lietuvoje?

Kaip išguiti iš lietuvio baudžiauninką, kai net liberalų vadai šitaip? Toks pat klausimas kyla ir klausantis jauno konservatorių lyderio, kitų iškilių konservatorių reakcijų į Tulpiageitą.

Iš pradžių – iki kaulų smegenų sovietinė atmetimo reakcija: ne tie paskelbė! O jei ne tie, tai negali būti tiesa. Užmušanti logika, kai faktas tai ar ne, sprendžiama iš garsiakalbio traškesio.

O kai Prezidentūra ir prokuratūra pro sukąstus dantis po dviejų parų pagaliau pripažino, kad Masiulio ir Prezidentės susirašinėjimas – ne feikas, reakcija buvo dar graudesnė.

Antai Tėvynės sąjungos lyderis parašė, kad faktą, jog Prezidentė per parlamentinės partijos lyderį siunčia nurodymus žiniasklaidos savininkui užčiaupti „savo skaliką“, yra natūralus politikų bendravimas.

Apsaugok mus Viešpatie, nuo bado, maro ir tokio natūralumo!

Suprasdami, kad tokia laikysena nelabai košerinė, Prezidentės gynėjai bandė situacijos bjaurumą sukoncentruoti į „skaliko“ asmenį. Suprask: jei jau žurnaliūga yra abejotinos prabos, tai su Prezidentės „zadanija“ čia kaip ir „vsio zakonno“.

Baikit, nemanau. Atsakykite tik į vieną klausimą: kuo Prezidentės zadanijos per „tulpių“ paštą skiriasi nuo buvusio tvarkiečių aplinkos ministro K. Trečioko zadanijų, kai tas bandė gelbėti svylantį Druskininkų caro kailį?

Zadanija yra zadanija, o prezidentinės zadanijos – visiškas užribis. Tas pats Naisių kolchozo lygis.

Gal adekvačiau reagavo aktyvūs piliečiai, Prezidentės gerbėjai? Gal, kaip įprasta pilietiškuose burbuluose, per feisbuką nuvilnijo koverių banga su šūkiu „Je suis skalikas!“?

„Tokio susirašinėjimo negalėjo būti, nes taip negali būti“, dėstė ištikimiausi. „Aš galiu šimtus tokių netikrų laiškų prikurti“, atitarė išmanesnieji. O kai Prezidentūra ir Generalinė prokuratūra po dviejų parų mirtinos tylos pripažino susirašinėjimo faktą, dalis Prezidentės gerbėjų vis dar piktinosi taip, tarsi „tulpių“ pašto zadanijos būtų parašytos ne Daukanto aikštėje, o Lubiankoje.

Baudžiauninkas negali net minties tokios sau leisti, kad jo ponas susimovė. Ponas, kuriam jis tarnauja, yra neklystantis, nes klysti jo ponas negali.

Skleidžiantis gegužio žiedams Lietuva praleido progą prisiminti, kaip pilietiškai aukšti politikos vyrai ir moterys, o paskui juos ir pilietiški lietuviai piktinosi ministro Trečioko zadanijomis. Politiški ir pilietiški lietuviai labai nepilietiškai gynė Prezidentės zadanijas.

„Tulpių“ paštas tik išryškino žinomą faktą, kad baudžiauninko dvasia būdinga ne tik tiems, kurie balsavo už Naisių poną. Kokios reiktų perkūnijos, kad prašalintų „tulpių“ pašto zadanijų sukeltas tvankumas Lietuvoje?