Neretai netgi susidaro toks įspūdis, kad gausiais reportažais, skirtais Prezidento rinkimams, tarsi bandoma juos paankstinti – iššaukti politikų kovos dvasią ir čia pat išsiaiškinti, kas galėtų tapti kitu šalies vadovu.

Galima netgi sakyti, kad net iškiliausi laidų vedėjai ir apžvalgininkai nuolat komentuoja gandus. Kitaip sakant, daro tai, ko konvencinė žiniasklaida apskritai neturėtų daryti.

Tokiam nerimastingumui paskui žurnalistus pasidavė ir sociologinių apklausų rengėjai. Štai jau ne pirmas mėnuo rengiamos apklausos, kurių metu žmonės prašomi atsakyti į klausimą, už ką iš išvardytų veikėjų jie balsuotų, nors dauguma tų veikėjų vis dar nėra net puse lūpų užsiminę, ar apskritai jie dalyvaus Prezidento rinkimuose.

Tokio ažiotažo nebuvo nei prieš 2014-ųjų, nei prieš 2009-ųjų rinkimus, nei netgi tada, kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų į šalies vadovo postą pretendavo Valdas Adamkus, Artūras Paulauskas ir Vytautas Landsbergis.

Apskritai tokio ažiotažo nėra buvę nė prieš vienus Prezidento rinkimus. Ir tai yra suprantama. Prieš praėjusius dvejus Prezidento rinkimus iš principo buvo aišku, kas juo taps. Rinkimai buvo beveik kaip koks formalumas.

Dabar – visiškai kitokia padėtis. Kandidatų jau yra, bet favorito nėra. O gali jo ir išvis nebūti.

Kandidatų jau yra, bet favorito nėra. O gali jo ir išvis nebūti.

Partijos į šiuos rinkimus ateina išsisėmusios, sunaikintos ar susinaikinusios. Panašu, kad didžiųjų lyderių, galinčių patraukti pusę Lietuvos žmonių, limitas bent jau šiuo metu yra išnaudotas iki galo. Ir net vaizdinių tokių horizonte nekyla.

Todėl daug svarbesnis klausimas už tai, kas bus kitas Prezidentas, turėtų būti, o koks bus tas kitas Lietuvos Prezidentas? Ar jis bus veiksnus ir savarankiškas, ar tik įnagis? Ar neinama prie to, kad Prezidentas būtų toks pro forma, kišeninis?

Pavyzdžiui, toks, koks yra Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Toks, kuris netrukdytų. Kurio kiekvieną savarankiškesnį pasisakymą čia pat suniekina tikrasis Seimo daugumos lyderis Ramūnas Karbauskis, ir Seimo pirmininkas iškart pabruka uodegą.

Į tai jau mažai kas bekreipia dėmesį, nes kaip ir pripratome prie to, kad pastarojo meto dauguma Seimo pirmininkų nėra jokie politiniai lyderiai, o tik politinių bosų statytiniai.

Bet ar norėtumėte, kad ir Prezidentas būtų toks, kuris netrukdytų Seimo Kultūros komiteto pirmininkui stumdyti privataus agroverslo politines šaškes?

Ko gero, ne. Juolab, kad tai dar ir labai pavojinga tiek valstybės, tiek piliečių laisvei. Pastarųjų kelerių metų Lietuvos politinio gyvenimo sprendimai vis dažniau yra priešingi piliečių laisvėms.

Kaip neseniai kalbėjo buvęs šalies vadovas Valdas Adamkus, Lietuva šaukte šaukiasi padoraus ir pagarbą žmogui atspindinčio viešojo gyvenimo.

O ko prisišaukia?

Ciniško žaidimo slaptomis pažymomis ir parlamentiniais tyrimais, totalaus piliečių pasiklausymo ir tų įrašų skelbimo pasirinktinai – pagal valdžią turinčiųjų pageidaujamą meniu. Tuo pat metu vis atviriau menkinama demokratija, adoruojama policinė valstybė ir tai šen, tai ten valdžios pašaliuose vis pasigirsta abejonių šalies geopolitinių sprendimų teisingumu.

Taigi svarbiausias klausimas turėtų būti ne kas bus kitas Lietuvos Prezidentas, o koks bus tas kitas Prezidentas?

Ar tai bus koks policininkas, kuris žaidimą slaptomis pažymomis ir totalų sekimą pakels į aukštesnę klasę? Ar tai bus neveiksnus Prezidentas, kuris netrukdys Seimo tikrajam valdytojui žaisti šito žaidimo?

Abu variantai Lietuvai būtų fatališki. Gal todėl jau dabar elgiamės fatališkai – gausiai klausinėdami „kas?“, vis išvengiame klausimo „koks?“