Todėl manau, kad, nepaisant prieš porą savaičių pasibaigusių balsavimų dėl pasitikėjimo Seimo pirmininku V.Pranckietis vis dar turi puikią progą užbaigti šią politikos dramą ir įeiti į Lietuvos istoriją kaip principingas ir atsakomybės nebijantis politikas.

Tam tereikia užbraukti brūkšnį ir susitaikyti, kad Seimo pirmininko titulas ir privilegijos jau nebe jam.

V.Pranckietis išlaikė sunkų politikos egzaminą – jo oponentai nesurinko Seime atstatydinimui reikalingo 71 balso ir pagal formalią demokratijos procedūrą pirmininkas pripažintas išlaikiusiu pasitikėjimą. Tačiau visi puikiai suvokiame, kad to pasitikėjimo nebėra – V.Pranckietis antruoju pagal rangą tautos tarnu gali būti laikomas tik todėl, kad jo dvikovos priešininko – Ramūno Karbauskio – nutarė nepalaikyti nė viena opozicinė jėga, o ir koalicijos partneriai ("socialdarbiečiai" ir lenkai) nebuvo jau tokie aktyvūs iniciatyvos šalininkai.

Esant politikos pato situacijai, V.Pranckietis, pasirinkęs tinkamą tempą ir laiką, įveikė R.Karbauskį, parodė, kad principinga pozicija yra įmanoma Lietuvos politikoje. Dviejų valstiečių lyderių takoskyra, prasidėjusi pirmajam mitinge prie Seimo pripažinus, kad jam gėda dėl Gretos ir kitų klaidų, virto žiniasklaidos cirku, tačiau tuo pat metu ir rimtu išbandymu demokratijos procedūroms.

Norėdamas viso to išvengti, Seimo pirmininkas turi tęsti savo laiminčią partiją.

Tačiau principingos politikos laimėjimas netrukus gali virsti Pyro pergale, jeigu artimiausiu metu politikos realybė – Seimo pirmininkas be faktinio pasitikėjimo – bandys išlikti antrame valstybės poste ir nepasitrauks savo iniciatyva. Toks elgesys rodytų, kad ne Seimo, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas buvo teisus. Ir visas politikos šou – ne dėl principų ir demokratijos puoselėjimo, o dėl ciniško ir vulgaraus tikslo – Seimo pirmininko algos, sekretoriato vadovės (vieša paslaptis, kad ji pirmininko dukros draugė) atlyginimo, tokių išorinių blizgučių kaip Seimo pirmininko kortežas, apsaugininkai ar net užsienio svečių priėmimo ir vizitų ceremonijos.

Norėdamas viso to išvengti, Seimo pirmininkas turi tęsti savo laiminčią partiją.

Juk V.Pranckietis nebando išlikti Seimo pirmininko poste vien dėl garantuoto savo ir sau artimų asmenų atlyginimo? Todėl jis gali spręsti ir elgtis savarankiškai – pripažinti, kad faktinio palaikymo Seime jis neturi ir pasitraukti iš užimamų pareigų.

Juk V.Pranckietis nenori trauktis iš politikos? Seimo pirmininkas neturi trauktis iš Seimo – atvirkščiai, jo tolesnė veikla kaip oponuojančio valdančiajai koalicijos Seimo nario statusas leistų sustiprinti ir teigiamu pavyzdžiu bei konstruktyviu darbu telkti opozicijos pajėgas. Sėkmingai užbaigdamas Seimo nario kadenciją Viktoras Pranckietis tikrai sulauktų rinkėjų įvertinimo ir palaikymo – ir ne tik Kaune.

Ir svarbiausia – juk V.Pranckietis nebandys visiems rinkėjams sakyti, kad turi faktinį palaikymą tarp dabartinių Seimo narių? Nes tie 5 balsai už tikrai negali būti pagrindas net pačiam didžiausiam optimistui.

Todėl dabar – vis dar pats laikas pasitraukti laimėjus principinį ginčą.