Komiteto posėdžių metu Kimas dažniausiai stovėdavo ant pakylos ir šypsodamasis mojuodavo susirinkusiems marksizmo sekėjams, o šie jam plodavo. Ovacijos kartais trukdavo ištisas valandas, ir net pats Kim Il-sungas neretai užmiršdavo, ko gi jis čia atėjo.

Nors kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi plojimais, komitetui kažkaip pavyko išleisti įstatymus, susijusius su lyčių lygybe, sveikatos apsauga, sunkiosios pramonės nacionalizacija bei žemės perskirstymu.

Tuo metu Kimų šeima jau buvo persikėlusi į naujus namus su baseinu, kuriuose kadaise gyveno Japonijai dirbęs pareigūnas.

Baseinas itin nudžiugino vaikus, tad Jura pravardžiuojamas Kim Jong-ilas (1941–2011) kartu su Šura vadinamu jaunesniuoju broliu Kim Man-ilu (1944–1947 ar 1948) itin dažnai leisdavo laiką vandenyje. Vaikams žaidžiant lauke, Kim Il-sungas dažniausiai sėdėdavo kabinete ir, žiūrėdamas į pirmosios savo statulos maketą, mąstydavo apie jį užgriuvusias bėdas.

Tuo metu Kimui kėlė nerimą Juros polinkiai. Berniukas itin dažnai žiūrėdavo kino filmus ir po kiekvieno seanso darydavosi vis nervingesnis bei agresyvesnis, tačiau keistas sūnaus elgesys tebuvo uodas karštą vasaros dieną nutūpęs ant kiaulės pasturgalio.

1948 m. vasario 8 d. buvo oficialiai įkurta Korėjos liaudies armija. Nors šiaurinė pusiasalio dalis užtikrintai žengė šviesaus socialistinio rytojaus keliu, piečiau 38-osios lygiagretės Kimo bendraminčiai susidūrė su milžiniškomis kliūtimis. Amerikiečiai atsisakė pripažinti Kimo komitetą ir iškėlė savo žmogų – Syngmaną Rhee (1875–1965).

Skirtingai nei Kimas, S.Rhee buvo aukščiausio lygio politinė ir diplomatinė figūra. Krikščionių šeimoje gimęs Kimas seniai nebetikėjo opiumu liaudžiai, o S.Rhee Dievas pašaukė asmeniškai. Teigiama, kad S.Rhee daugelį metų klajojo po pasaulį, siekdamas propaguoti nepriklausomo Korėjos pusiasalio idėją.

1933 m. atvykęs į Ženevą, jis sutiko dvidešimt penkeriais metais jaunesnę vertėją, Austrijos žydę Francescą Marią Barbarą Donner (1900–1992). Grįžęs į Korėją su naująja baltaode žmona, S.Rhee paskelbė karą marksizmo sekėjams ir pradėjo juos negailestingai persekioti.

Už dalyvavimą komunistų sąmoksle S.Rhee režimo buvo įkalintas ir jaunas japonų išdresuotas karininkas Park Chung-hee (1917–1979). Vėliau Park Chung-hee įvykdė karinį perversmą ir, tapęs prezidentu, pats pradėjo tikrų bei tariamų komunistų medžioklę.

Tais laikais suformuotas antikomunistinis S.Rhee įvaizdis išsilaikė daugelį dešimtmečių ir ne vienam kairiajam intelektualui ar progresyviajam jaunuoliui pirmasis Pietų Korėjos prezidentas kėlė didesnį siaubą už Donaldą Johną Trumpą (1946) ar peliuką Mickey (1928). Šiuo metu ekspertai, išanalizavę S.Rhee ryšius ir korespondenciją, tvirtina, kad jis ideologinėje skalėje buvo gerokai artimesnis socialistams, nei kai kam to norėtųsi.

Pvz., tarp S.Rhee pažinotų asmenų buvo ir kairiųjų pažiūrų žurnalistas Laurence‘as Toddas (1882–1957). Pažinties su S.Rhee laikais L.Toddas buvo atviras socialistas. Vėliau jis mutavo į aršų komunistą ir daugelį metų dirbo sovietų naujienų agentūros TASS korespondentu.

1948 m. liepos 20 d. S.Rhee tapo pirmuoju Pietų Korėjos prezidentu, o tų pačių metų rugpjūčio 15 d. buvo oficialiai įsteigta Korėjos Respublika.

Visą vasaros popietę Kimas, klausydamasis vaikų krykštavimo, mąstė apie šiuos nemalonius faktus, tačiau netrukus jo melancholišką meditaciją nutraukė šaižus sugulovės ir vaikų motinos Kim Jong-suk (1917–1949) klyksmas. Nerimo kamuojamas, bet vis dar besišypsantis Kimas atsikėlė ir lėtai nulingavo baseino link.

Čia jis pamatė ašarojančią Kim Jong-suk ir mažąjį Jurą, kuris išpūtęs akis žiūrėjo į vandenį. Baseine plūduriavo pusnuogis, jokių gyvybės ženklų nerodantis Šura. Pažvelgęs į suglebusį vaiko kūnelį, Kimas pajuto instinktyvų jauniklių saugojimo impulsą. Jam kilo stiprus noras tvoti Jurai antausį, tačiau šaltakraujiškai užgniaužus pyktį, Kimo galvoje ėmė kristalizuotis pačios keisčiausios mintys.

"Oho. Ar jis tai padarė? Štai kaip žmogų veikia tie amerikietiški filmai. O gal tai ne jis? Gal tas Syngmanas pasiuntė žudikus ir jie vietoj manęs nudėjo vaiką? Ne. Tai – nesąmonė. Tai – Juros darbas. Oho. Šis berniukas toli eis ir daug pasieks. Galėčiau lažintis", – mintyse pasvarstė Kim Il-sungas ir, nieko garsiai netaręs, šypsodamasis nuėjo šalin.

1949 m. sausį Kimo ausis pagaliau pasiekė geros žinios. Sovietų remiami Kinijos komunistai, vadovaujami kino Mao (1893–1976), įveikė Chiang Kai-sheko (1887–1975) reakcionierius. Teigiama, kad Mao daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, o dėl itin šaižaus, kone moteriško balso, sekėjai jį praminė Svirplininku, mat vado kalbėsena jiems priminė svirplio skleidžiamus garsus.

1949 m. pavasarį Kim Il-sungas išvyko į Maskvą. Ilgai jis stovėjo šypsodamasis ir baugščiai žvelgdamas į savo dievaitį bei geradarį Josifą Visarionovičių (1878–1953), tačiau šaltas, ūsuotas sovietų caro veidas neišdavė nė menkiausios emocijos. Galiausiai Josifas lėtai pravėrė burną ir kone šnypšdamas tyliai pradėjo skleisti garsus.

"Gerai, drauge Kimai. Jūs gausite mano palaiminimą, ginklų, technikos, pinigų ir patarėjų. Tačiau pats procesas guls ant jūsų pečių. Taip pat jūs turėsite nuvykti į Kiniją ir paklausti Svirplininko: "Mao, ar tu sutinki?" – lėtai kalbėjo sovietų caras, gaudydamas orą po kiekvieno žodžio.

Tai taręs, Josifas paėmė raugintų agurkų stiklainį, priėjo prie Kimo ir išpylė indo turinį ant korėjiečio galvos.

"Vardan Karlo Marxo, Vladimiro Uljanovo ir Nadeždos Krupskajos. Vperiot", – ištarė Raudonosios imperijos valdovas.