Ne. Iš tiesų Kremlius rengia spektaklį apie rinkimus, o ne tikrą balsavimą su tikrais rinkėjais, tikra konkurencija ir tikromis abejonėmis dėl rezultatų.

Šis spektaklis bus pastatytas realistiškai ir daug kainuos; veikėjai vilkės tinkamus kostiumus, ir bus daugybė puikiai pagamintos butaforijos. Vaidyba bus nepriekaištinga. Galime tikėtis įdomių siužeto vingių ir šiokio tokio įtampos ir neužtikrintumo jausmo. Scenarijus jau beveik parašytas, tik dar nežinome detalių. Dėl galutinio rezultato nėra jokių abejonių: nusileidus uždangai Vladimiras Putinas pradės dar vieną prezidento kadenciją.

Jei pavadintume šitą makabrišką politinį teatrą rinkimais – pažemintume politinį žodyną. Svarbiausias tikrų rinkimų požymis yra abejonė. Laisvoje politinėje sistemoje nebūtinai žinome, kas kandidatuos: JAV politinėje sistemoje per pirminius rinkimus yra aštriai varžomasi. Nežinoma, kaip pasirodys kandidatai. Netgi, atrodytų, stiprūs pretendentai, tokie kaip Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May, per kelias savaites gali patirti didelį pralaimėjimą. Tuo tarpu beviltiški atvejai, kaip kad kairiojo sparno britų opozicijos lyderis Jeremy Corbynas, staiga tampa populiarūs.

Mažiausiai žinome, kas laimės. Žinovai reiškia savo nuomones, visuomenės nuomonės tyrėjai skelbia savo apklausų rezultatus, bet sprendžia rinkėjai. Neteisybės atveju – o taip nutinka neišvengiamai – sprendžia teismai. Iš anksto irgi niekas nežino, koks bus jų sprendimas.

Lygindami tokius tikrus rinkimus su fiktyviais, įteikiame propagandos pergalę Kremliui. Vienas iš pagrindinių Kremliaus teiginių yra, kad tarp politinių sistemų Vakaruose ir autoritarinėse kleptokratijose, tokiose kaip Rusija, nėra jokio realaus skirtumo. Galbūt geriau veikia mūsų viešieji ryšiai apie įstatymo viršenybę, žmogaus teises ir politines laisves, tačiau galiausiai turtas ir valdžia yra tarpusavyje susiję dalykai. Turtingi žmonės sprendžia, kas nutiks. Valdininkai praturtėja. Visa kita – tik dekoracijos.

Kaip bet kokioje propagandoje, čia yra dalis tiesos. Net ir puikiai veikiančiose, laisvose politinėse sistemose senbuviai turi pranašumą. Pinigai ir žiniasklaida turi didesnę įtaką negu turėtų turėti. Bet kuris asmuo, turintis pranašumą būti demokratiškos šalies piliečiu, niekada neturėtų laikyti to savaime suprantamu dalyku.

Tačiau kalbame ne apie neteisybę ir netobulybę. Politinės sistemos, kaip ir žmonės, yra netobulos. Tikrasis klausimas – ką daryti su klaidomis? Čia skirtumas tarp vakarietiškų politinių sistemų ir Rusijos režimo yra labai aiškus.

Hillary Clinton, galbūt daugiausiai privilegijų turinti šiuolaikinės amerikiečių politinės sistemos kandidatė, prastai įgyvendino savo kampaniją ir pralaimėjo. Kai kurie Donaldo Trumpo kampanijos nariai palaikė neprotingus ryšius su Rusija, ir dabar jų atžvilgiu vyksta tyrimas. Kažkada nepajudinama Vokietijos kanclerė Angela Merkel netinkamai įvertino rinkėjų požiūrį į migraciją, ir dabar prarado savo populiarumą. Apstu ir kitų pavyzdžių.

Tačiau tokia griežta kontrolė ir apribojimai Vladimirui Putinui ir jo bendrams negalioja. Tiesa, rusų politinė karjera gali nutrūkti: buvusiam ekonomikos ministrui Aleksejui Uliukajevui praėjusį mėnesį dėl kaltinimų korupcija buvo skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bet tokie nuosmukiai atspindi vidines Kremliaus klano politikų machinacijas, o ne nepriklausomos baudžiamojo teisingumo sistemos veiksmus. A. Uliukajevo byla buvo fiktyvi, lygiai kaip ir artėjantis pono Putino „perrinkimas“.

Teatras gali būti ne vien pramoga, bet ir būti pamokantis. Turėtume atidžiai stebėti poną Putiną ir jo konkurentus vaidinančius aktorius, kad surastume požymių apie galimą valdžios poslinkį Rusijos užkulisiuose. Tačiau vaizdo ant scenos nepainiokime su tikrove.