Šalia įspūdingų pozityvių pokyčių akivaizdžios ir smegduobės. Esu įsitikinusi, kad tikintis geriausio įmanomo rezultato, geriau jau kritiškai vertinti ir diskutuoti situacijas, kurios nėra aiškios ar galėtų būti geresnės.

Neseniai paskelbtos trys idėjos Lietuvai, kurios, kaip teigia iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“ aktyviai dalyvavusi visuomenė ir ekspertai, padės ateinančiame šimtmetyje vienyti tautą, ir tų idėjų vedama mūsų tauta ne tik išliks, bet ir suklestės.

Priminsiu visas tris idėjas, už kurias iniciatyvinė grupė prašo pasirašyti taip užtvirtinant savo pritarimą joms:

1. Įteisinti dvigubą pilietybę.

2. Mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižine.

3. Padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas.

Visos jos skamba ir yra teisingos. O ar realiai įgyvendinamos?

Dvigubai pilietybei įteisinti, sako teisininkai,  gali  prireikti referendumo (kas būtų laiko ir lėšų švaistymas), o gali pakakti Seime priimto įstatymo, suteikiančio teisę dvigubą pilietybę turėti visiems lietuvių kilmės piliečiams plačiame pasaulyje. Tas įgyvendinama.

Su idėja padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas užtruksime. Teks apsibrėžti, kas yra jaunos šeimos, koks bus būstų kompensavimo ar kreditavimo mechanizmas, kur ir kaip šeimas bus norima „pririšti“ – tik mažesniuose tuštėjančiuose miestuose ir miesteliuose (o kaip tuomet su darbais?) ar iš principo Lietuvoje.

Antroji šios idėjos dalis – mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas – jau mažiau įtikina, nes nematau realių ženklų, kad biurokratija kuriame nors paslaugų sektoriuje mažėtų.

Labiausiai utopinis yra pareiškimas mokytojo profesiją iki 2025-ųjų paversti prestižine. Kokiu būdu tas bus padaryta?

Kaip mes pamatuosime, kad profesija tapo prestižine – padidėjusiu mokytojų  skaičiumi? Pakeltu atlyginimu?

Kas per septynerius metus parengs naujos generacijos mokytojus, kai nėra aiškios strategijos, ko norima iš Lietuvos švietimo?

Būkime sąžiningi – mokytojų rengimas pasiekė dugną, ir ne todėl, kad visi dėstytojai su visais studentais yra beviltiški, o todėl, kad esama sistema nepadeda įsitvirtinti progresyviai kritinei masei, galinčiai daryti regimą poveikį.

„Man labai skaudu matyti abejingą jaunuolių požiūrį, jie dažnai mokytojo profesiją laiko antra po kalėjimo prižiūrėtojo pagal prestižą. Tai yra drama“, – cituoju žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorių Gintarą Sarafiną. Rimtai? Kalėjimo prižiūrėtojų prestižas nėra žemiausias – jie turi galią drausti ir bausti.

Kita citata: „Ministrės teigimu, didelės dalies mokytojų mažą darbo užmokestį lemia nepakankamas darbo krūvis“.

Tikrai? Kas bent keturias dienas per savaitę yra stovėjęs prieš klasę pagal skambučio komandą su pasiekimų planais galvose, ne visad padėti linkusia administracija, auklėjamąja klase, šūsnimis nulinės svarbos ataskaitų, pulku švietimą puikiai išmanančių ar visiškai juo nesidominčių tėvelių (net nežinau, kuri grupė yra labiau varginanti), nedrįs tokio krūvio pavadinti nepakankamu.

Kita vertus, taip, mokinių skaičius mažėja dėl demografinių ir emigracijos rodiklių, nes valstybė nemyli ir negerbia savo piliečių.

Puikių iniciatyvų – turiu minty bene devynerius metus gyvuojančią programą „Renkuosi mokyti“, visuomenėje įtakos turinčių asmenų vizitus šalies mokyklose – nepakaks. Tas „pradėk nuo savęs“ svarbu, tačiau būtinas aiškus ilgalaikis žiniomis, charizma ir išmintimi apdovanotųjų švietimo lyderių  palaikymas valstybės lygmenyje. O ši dalis skamba kaip Marso kronikos.

Norisi pabaigti pozityvia gaida. Štai – Lietuvos valstybingumo šimtmetis, tai yra proga būti mums labiau pilietiškais.