Reikia dialogo

Strategija aiški, izoliuoti valdžią nuo galimybės komunikuoti, sužlugdyti tarpinstitucinį darbą, bendravimą su piliečiais.

Nuo Lenino mirties jau praėjo beveik 100 metų, tačiau ne nuo visų jo nuveiktų darbų pasaulis atsigavęs ir šiandien.

Žmonijos vystymosi raida, manau, akivaizdžiai parodė, kad daug daugiau pasiekia tos šalys, kurios žengia evoliucijos, o ne revoliucijos keliu, naudodamos dialogą ir ieškodamos supratimo ir glaudesnio ryšio tarp atskirų visuomenės sluoksnių.

Būtent to, manau, šiandieną ir trūksta Lietuvoje: ieškoti glaudesnio, ryšio, atviresnio dialogo ir supratimo tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Vietoj to pas mus dažnai pasirenkamas visuomenės supriešinimo kelias.

Lazda turi du galus

Dėl mažų gaisrininkų atlyginimų kalti teisėjai, nes jiems mokamos per didelės algos, dėl mažų medikų atlyginimų kalti mokytojai, nes jie streikuoja ir pirmiausia algas reikia kelti jiems, na o dėl visų mūsų bėdų kalta valdžia, nes ji mus visus apvagia.

Bet teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad valdžia esame mes patys. Visi tie, kurie ateiname per rinkimus ir išsirenkame tuos, kurie vykdys mūsų norus.

Todėl, manau, ir reikia kalbėtis su tais, kuriuos rinkome, todėl, kad jų rinkimų pažadai atitiko mūsų lūkesčius, apie tai, kodėl tie pažadai nevykdomi taip, kaip mums atrodo turėtų būti vykdomi.

Čia, mano nuomone, raktinis žodis yra kalbėtis. Aišku, dažnai pritrūksta kantrybės, atrodo, kiek galima kalbėtis, kai tavęs nuolat negirdi, tačiau nereikia užmiršti, kad lazda turi du galus. Kaip mokytojai, išsireikalavę sau deramų atlyginimų mokys mokinius spręsti ginčus nemojuojant kumščiais, o kalbant argumentuotai įrodinėti savo tiesas, kai patys lipa pro langus į ministerijos pastatą ir įsikuria ten tarsi savo namuose?

Kas susitvarkytų?

Užėmėme ministeriją, labai norint galima užimti ir ministrės namus (viešosios tvarkos saugotojai dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis tiek nereaguoja), tačiau akivaizdu, kad ne čia problemos sprendimas.

Ministrė nesusitvarko su savo darbu. Ją atleidžia. Tačiau klausimo esmė – ar bet kuris kitas asmuo, eidamas švietimo ministro pareigas, susitvarkytų su esama situacija švietimo sektoriuje?

Mano nuomone, akivaizdu, kad problema ne tik ministrės, netgi ne vyriausybės darbe, o sisteminiame įstatymo leidėjų (Seimo narių) požiūryje į mūsų valstybės vystymosi raidą, pirmiausia atskirties tarp atskirų socialinių visuomenės sluoksnių mažinimo kontekste.

Todėl manau, kad pirmiausia atlyginimus padidinsime mokytojams, medikams, jie to nusipelnė, galiausiai padidinsime atlyginimus visiems.

Tačiau didelio džiaugsmo nuo to nebus. Padidėjus atlyginimams, išmetus į rinką didesnę pinigų emisiją sumažės jų perkamoji galia ir mūsų gyvenimas netaps lengvesnis bent jau finansine prasme.

Norint geriau gyventi mums visiems kartu reikia sukurti didesnį šalies BVP (bendrą vidaus produktą), sukurti didesnę mūsų gaminamų prekių ir paslaugų pridėtinę vertę, gebančią konkuruoti tarptautinėse rinkose. Tačiau tai galime padaryti tik susitarę tarpusavyje, pasitikėdami vieni kitais ir visus klausimus spręsdami argumentuoto dialogo kalba.