Lietuva jau antrą savaitę murkdosi VSD pažymos turinyje. Tai, kas paaiškėjo, nedaro garbės nei politikos klasei, nei teisėsaugai, nei žiniasklaidai, nei visai valstybei. Tačiau lyg to purvo dar būtų nepakankamai, Seimo valstietis Vytautas Bakas pareiškė, kad iš trijų televizijų reikia atimti licencijas.

„Tuos, kurie šaudo į valstybę, turėdami žiniasklaidą, reikia tiesiog patraukti“, paskelbė ne koks marginalas, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. 

O tai yra didesnis skandalas net už tai, ką atskleidė VSD pažyma.

Teisinėje valstybėje valdžia neturi teisės kišti nagų net prie tokios žiniasklaidos, kuri nesilaiko įstatymų. Visuomenės informavimo įstatymas sako, jog persekioti žiniasklaidos priemones už valdžios kritiką draudžiama. Net jei ji neetiška ir nesąžininga.

Atimti ar ne licenciją televizijai, gali nuspręsti tik teismas, o ne politinė valdžia.

Tam teisinėje valstybėje yra teismas. Atimti ar ne licenciją televizijai, gali nuspręsti tik teismas, o ne politinė valdžia. 

Jei Bako pareiškimas būtų momento įkarščio padiktuota lapsus linguae, dar galima būtų praleisti pro ausis. Maža ko politikai prišneka. Tačiau valdantieji ne pirmą kartą reiškia pretenzijas įvesti cenzūrą ir savo nuožiūra bausti žiniasklaidą.

Europos transliuotojų sąjunga EBU ne kartą įspėjo Lietuvos valdžią, kad valstiečių įkurta parlamentinė komisija LRT veiklai ir finansams tirti užsiima politiniu spaudimu visuomeniniam transliuotojui ir kėsinasi į jo nepriklausomybę.

Tas pats Bakas prieš keletą mėnesių siūlė valstybės milijonais paremti tiriamąją žurnalistiką.  Kas tai, jei ne bandymas papirkti valdančiųjų korupciją atskleidusius žurnalistus?

Beje, pats NSGK pirmininkas prieš porą metų buvo VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime minimo portalo ekspertai.eu dalininkas ir steigėjas. Taip išeina, kad ir Bakas šaudė į valstybę tais pačiais šoviniais, bet tai jam nesutrukdė tapti itin svarbaus Seimo komiteto pirmininku.

Per 70 politikų valdo ir neskaidriai naudoja žiniasklaidos priemones. Bet Bakui neužkliuvo net akis badantis faktas, kad Druskininkų savivaldybė išlaiko laikraštį, nors įstatymas savivaldybėms tai draudžia.  NSGK pirmininkui niekaip nekliuvo ir tai, kad iš Seimo dėl apkaltos priverstas dingti Kęstutis Pūkas tebevaldo žiniasklaidos priemones taip pat, kaip valdė jas būdamas Seimo nariu.

Tiek Bakas, tiek Prezidentė yra teisūs, sakydami, kad „MG Baltic“ koncerno veikla – oligarchinio veikimo pavyzdys. Bet vis tiek sunku suprasti, kodėl, tai žinodama, Prezidentė per Eligijų Masiulį flirtavo su oligarchais ir filmavosi LNK savireklamos klipuose, kuriuose dirigavo žurnalistų būriui.

Pagaliau, kai kitas valstietis, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulikas dalinasi antivalstybinio portaliuko įrašais, ar tai nėra šaudymas į valstybę? O kas yra tai, kai Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis stumdo nešvarią rusišką salietrą, kuri dempingo kainomis, apeidama ES muitus, silpnina Lietuvą ir visą Europos Sąjungą?

Bet grįžkime prie licencijų. Kaip tai sprendžiama demokratijoje?

Sužinoję apie nešvarų žurnalistų ar leidėjų žaidimą žiūrovai turi teisę nebežiūrėti tų televizijų, ant kurių krenta šešėlis, netikėti nė vienu jų žodžiu. Politikai turi teisę neiti į tokių žurnalistų laidas. Taip veikia ir taip yra ginama demokratija.

Prieš kelerius metus paaiškėjo, kad žiniasklaidos magnatas Rupertas Merdochas savo laikraščio reporterius naudojo neteisėtam pasiklausymui. Jie buvo už tai nubausti. Bet laikraščio valdžia neuždarė. Laikraštis mirė pats. Be reputacijos žurnalistika neįmanoma.

Todėl jei mūsų demokratija susirūpinę politikai blogį mato tik žiniasklaidoje, vargas tai demokratijai. Jau vien todėl, kad tie patys valstiečiai, įskaitant premjerą, daug mieliau lankosi tų žurnalistų laidose, dėl kurių veiklos jie dabar fariziejiškai nori uždaryti tris televizijas, ir išdidžiai atsisako eiti į tų žurnalistų laidas, kurie sąžiningai dirba savo darbą.

Gal čia ir yra tikrasis atsakymas, kas šaudo į Lietuvą?