Kol leidome laiką kartu, visai smagiai pavyko nužvelgti aplinkinius staliukus ir tarsi perbėgti per visus gyvenimo etapus: vyresni senjorai – su desertais, kokiu dešimtmečiu vyresnė vyną gurkšnojanti pora, rankų ir akių vienas nuo kito atplėšti negalintys jaunuoliai. Gal ir komerciška, bet man gražu ir miela, tik per ilgai švęsti Valentino dieną nevalia, nes vos po poros dienų – mūsų valstybės šventė.

Visi draugiškai atšventėme Tėvynės gimtadienį. Ar dėl to, kas vyksta Ukrainoje, ar dėl bepročio Rytuose, bet gal pastebėjote, kiek daug vienybės atsirado gatvėse, skveruose, baruose, restoranuose. Matyt, pavojaus akivaizdoje žmogus ieško bendrystės, stengiasi priklausyti grupei. Pavojus, mano nuomone, yra tikras ir labai realus. Beprotis, nuolat kartojęs, kad SSRS žlugimas yra katastrofa, beprotis, kuris į Baltijos šalis žiūri kaip į narkotikų dozę, beprotis, kuris niekada neslėpė savo imperialistinių kėslų, kuris visai šalia pradėjo karą, tiesiog laukia progos sujungti tą Suvalkų koridorių…

Svarbu: visi draugiškai atšventėme Tėvynės gimtadienį. Ar dėl to, kas vyksta Ukrainoje, ar dėl bepročio Rytuose, bet gal pastebėjote, kiek daug vienybės atsirado. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Turime suprasti, kad šiais sudėtingais laikais, norėdami taikos, privalome rengtis karui. Neturime Winstono Churchilio, kurio dabar tikrai reikėtų ir mums, ir Europai, bet turime galvas ant pečių, taigi tikrai galime sugalvoti planą, kaip ir kada žmonoms ir vaikams saugiai palikti šalį, nes vyras negalės ramiai ginti šalies nežinodamas, ar jo šeima saugi. Galime labai atsakingai rinktis balsuodami, nes šiemet mūsų laukia net treji rinkimai. Galime stengtis mažiau konfliktuoti tarpusavyje ir būti vieningesni visose srityse, rodydami bepročiui iš Rytų, kad su gėlėmis ir dainomis niekas jo čia nelauks.

Mes galime stengtis mažiau konfliktuoti tarpusavyje ir būti vieningesni visose srityse, taip rodydami bepročiui iš Rytų, kad su gėlėmis ir dainomis niekas jo čia nelauks.

Visa tai veda prie akacijos RADAROM finišo. Manau, kaip ir pernai,  šiemet taip pat galime didžiuotis savimi, kaimynu, bendradarbiu, darbdaviu ar šiaip žmogumi iš gatvės, nes kiekvienas Lietuvoje gyvenantis lietuvis teoriškai paaukojo Ukrainai po 3 eurus. Nors tie 8,3 mln. eurų neišgelbės Ukrainos, bet gal įkvėps daugiau šalių padaryti tą patį, parodys kitų šalių politikams, kad dabar ne laikas kartoti Antrojo pasaulinio karo klaidas. Esame maža šalis, bet turime stiprią valią ir geležinį charakterį, kurį ne kartą demonstravome Europai ir tai pačiai Rusijai, nes net 50 metų okupacijos nepražudė mūsų kaip tautos. Taigi, padėdami kitai tautai, padedame ir sau, – turime teisę didžiuotis tokiu pilietiškumu ir savimi.

Ateis pavasaris, ir vėl devyniems mėnesiams galėsime pamiršti tamsųjį metų laiką, kai tamsūs įvykiai atrodo dar tamsesni, bet po tamsos visada ateina šviesa, taigi galime kurti ateitį, siekti savo svajonių ir tikslų, o reikšmingesnius kovo įvykius pabandysiu sutalpinti į tokį pat tekstuką jau kito mėnesio pabaigoje.